Mano dienoraštis: Robertą nurenginėju akimis

Sėdėjome su Aiste valgykloje, gėrėme arbatą ir šnekučiavomės apie artėjantį savaitgalį. Staiga prie mūsų staliuko prisėdo man nepažįstama gražuolė. Ji pažvelgė į mane savo žydromis akimis, it norėdama suprasti, ar esu valgomas, ir nutraukusi žvilgsnį nusišypsojo Aistei. Mano širdis pradėjo plakti stipriau. O Dieve, kokia graži!

Pasirodo, mergina yra Aistės kaimynė iš vienuoliktos klasės. Ji iškart mane pakerėjo. Negalėjau nuleisti nuo jos akių. Skendau jos šypsenoje, žvilgsnyje, judesiuose. Mane žavėjo jos lengvabūdiškas balso tembras.

Nors pažinojau ją dar tik keletą minučių, mintyse jau spėjau ją nurengti. Prisiekiu, ji tikras meno kūrinys. Jos vardas Roberta. Ji yra aukšta blondinė su nepriekaištinga krūtine ir ilgais dailiais nagais.

„Mes tikriausiai dar nepažįstami, Roberta. Aš Mirka, Aistės draugas,“ – prakalbau gražuolei. Tačiau mano nusivylimui į mane ji nekreipė dėmesio. Tik atsainiai linktelėjo galva nutaisiusi dirbtinę šypseną ir vėl atsisuko į Aistės pusę.

Ji gyrėsi Aistei, kad sužavėjo kažkokį studentą ir kad jis jai nuolat skambina bei kviečia susitikti. Nuliūdau tą išgirdęs, supratau, jog ją sužavėti bus neapsakomai sunku. O gal net išvis neįmanoma.

Kaip tokia gražuolė kaip ji galėtų atkreipti dėmesį į nieko neišsiskirianti lengvai spuoguotą paauglį? Matyt, ją nukabinti nepadėtų net pats afrodiziakas.

„Tiesa, šeštadienį nebus mano tėvų. Rengiu pas save vakarėlį. Ar ateisi?“ – kreipėsi ji į Aistę. Tačiau Aistė ėmė dvejoti. „O aš ar galiu ateiti?“ – paklausiau plačiai nusišypsojęs savo svajonių princesei.

„Gali,“ – sausai atsakė ji ir vėl nuo manęs nusisuko. Aistė pažadėjo Robertai, kad dar pagalvos dėl šeštadienio vakaro. Roberta nuėjo. Likome dviese su Aiste ir tuščiomis stiklinėmis.

„O Dieve, Aiste, aš įsimylėjau!“ – sušukau garsiai. Aistė pradėjo juoktis. Ji man pasakė, jog mano tikslai pernelyg dideli, papasakojo, kad Roberta yra viena geidžiamiausių mokyklos merginų. Kad dėl jos širdies ir kelnaičių kovoja visi, taigi, jei noriu ją nukabinti, man reikėtų labai pasistengti.

Nieko, man patinka iššūkiai, pagalvojau. Pradėjau prašyti Aistės, kad ji kaip draugė padėtų man pakabinti Robertą. „Aiste, man žūtbūt reikia panos,“ – pasakiau jai. Ji pažiūrėjo į mane, meiliai nusišypsojo bei padėjusi ranką ant peties pasakė, kad rasiu savo išrinktąją, kai tam ateis laikas.

Manęs šie žodžiai nė trupučio nepaguodė. Pradėjau zyzti ir atkakliai maldauti, kad man pagelbėtų. Jei tik ji padėtų nukabinti tą gražuolę, aš būčiau jai visą gyvenimą dėkingas. Taigi, koks kietas būčiau…

Aistė iš pradžių griežtai atsisakė man padėti, tačiau į pamokų galą visgi nusileido. Baisiausiai apsidžiaugiau, išgirdęs, kad ji man padės. „Reikės labai gerai padirbėti,“ – pasakė ji, trindama rankas.

Paklausiau jos, gal ji turi kokių idėjų, kaip viską pradėti? Ji pasakė, kad visų pirmą reikia, kad Roberta įsivaizduotų mane kaip kietą ir savim pasitikintį vaikiną. Reikia padaryti taip, kad būčiau jai įdomus kaip asmenybė.

Su tuo sutikau. Pirma pažintis su ja buvo tikrai nekokia, dėl to norėjau, kad per „plotą“ ji į mane labiau kreiptų dėmesį. Aistė pažadėjo pasikalbėti su Roberta apie mane. Buvau labai laimingas.

Dar niekada jokia mergina nebuvo manęs taip apžavėjusi. Supratau, kodėl visi bernai seilėjasi, jai vos praėjus. Pasiryžau kovoti iki galo, kad ir kas benutiktų. Nusivilti jau nebijojau.

Prisiekiau sau nenuleisti rankų, net jei iš pradžių ir nesisektų. Juk nesu aš jau toks ir prastas, tad tikiu, kad man gali pavykti. Ir visai nesvarbu, kad dar su nė viena panele rimtai nedraugavau.

Esu įsitikinęs, kad galiu ją padaryti laimingą. Bent jau „padaryti“ tai tikrai… Galiu priversti ją kasdien plačiai šypsotis ir galvoti apie mane.

Po to kai Aistė atsisakė su manimi draugauti ir pasiūlė likti draugais, praradau bet kokį drovumo ir baimės jausmą. Tarsi įgavau tam tikrą imunitetą. Dėl to nebijojau būti pasiųstas toli toli.

Pradėjau labiau pasitikėti savimi. Ypač dabar, kai žinojau, kad Aistė man padeda. Gal ir gerai, kad tapome su ja draugais. Ji tikrai manęs taip netraukia kaip dabar Roberta.

Grįžau namo su nauja viltimi. Su tikslu ir svajone pavergti gražiausios mokyklos mergaitės širdį. Įdomu, ar man pavyks? Ką gi atsakymo ilgai laukti nereiks. Nežadu tempti gumos, būsiu jai atviras.

Nėra prasmės slapstytis ar kažko nesakyti. Pasiruošęs blogiausiam ir su viltimi sulaukti geriausio, jau šeštadienį prisipažinsiu, kad ji man neapsakomai patinka. Tikėkimės viskas bus gerai.

Laukite tęsinio

  • DALYVAUK KONKURSE

    Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.

    Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
  • Parašyk Redakcijai

    Sekite mus:

    Prenumeruok

    Naujienlaiškį

    Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis