Mano dienoraštis: kas supaisys tas mergas

Mokyklos koridoriumi ėjau išdidus, galvą iškėlęs aukštai į viršų. Jaučiausi labai tvirtas, buvau žiauriai savimi patenkintas: dar net mėnuo nepraėjo, kai atėjau į naują mokyklą, o jau jaučiuosi it filme. It filme kurio pabaigos nenoriu sulaukti.

Jei būtų mano valia, tiesiog sustabdyčiau laiką. Rodos, turiu viską, ko man reikia: tikrą draugę, kuri visada pasiruošusi padėti ar patarti, simpatiją, kurios man neabejotinai pavydi visi mokyklos vaikinai, autoritetą, kurį užsitarnavau po to, kai seni draugai atskubėjo man į pagalbą ir „atjungė“ tuos „forsus“. Dabar esu neabejotinai laimingiausias pasaulio paauglys. Pagaliau galiu drąsiai pareikšti – myliu naują mokyklą.

Sutikęs Aistę prie matematikos kabineto durų, apkabinau ir pabučiavau ją į žandą. „Labas, drauge,“ – pasisveikinau ir jai nusišypsojau. Dabar labai džiaugiuosi, kad Aistė nenorėjo su manimi būti pora. Kaip draugė ji man daug brangesnė.

Mes bendraujam išties šauniai. Mūsų jausmai ir išgyvenimai tikri, nepagražinti ir mes drąsiai vienas kitam pasipasakojame, „papergyvename“ ir bandome draugiškai vienas kitam padėti.

Dievinu ją. Ji labai šauni mergina. Anksčiau niekad nebūčiau galėjęs pagalvoti, kad vaikinas ir mergina gali būti tik draugais. Pasirodo gali.

Atsėdėjęs nuobodžioje pamokoje, per kitą pertrauką nubėgau ieškoti savo naujosios meilės. Atradau ją valgykloje. Ji sėdėjo su keliais vaikinais ir mergina. Pribėgau prie jos ir prisėdau šalia, norėdamas pabučiuoti į lūpas. Tačiau Roberta man atsuko žandą.

Šiek tiek sutrikau dėl to. Pasisveikinau su jos draugais. Tada Roberta šaltai manęs paklausė: „Ko čia tau reikia?“. Siaubingai perpykau dėl šito klausimo. Atsakiau jai, kad norėjau ją pamatyti, kad pasiilgau. O ji tik pradėjo juoktis iš manęs. Kekšė.

Ploto metu buvo tokia lipšni ir meili, o mokykloje ji tarsi užsidėjo kaukę, tarsi pasistatė barikadą ir vaidina visiškai kitą žmogų: nevaržomą ir nepasiekiamą. Nesuprantu jos.

Tačiau neskubėjau pabėgti. Kantriai palaukiau kol jos draugai nueis ir liksime dviese. Kai tai įvyko, paklausiau jos, kas jai pasidarė. Pasakiau, kad dabar jos neatpažįstu, kad ji elgiasi it būtų visiškai kitas žmogus.

Ji man patarė nenusišnekėti ir pasakė, kad viskas „ore“. Tada ji man pasakė, kad ploto metu buvo išgėrusi, o realiame ir blaiviame gyvenime ji yra tokia, kokią ją matau dabar.

Nors ji ir graži, tačiau tokios akiplėšos man nereikia, pagalvojau. Tačiau jai to nesakiau. Tik paklausiau, ar aš jai patinku ir ar ji nori būti su manimi. Ji pažiūrėjo į mane, nusišypsojo ir paklausė, kokia jai būtų nauda iš draugystės su manimi. Sutrikau.

Pasakiau, kad draugaudama su manimi, ji turės ne tik vaikiną, tačiau ir širdies draugą, kuris visada išties pagalbos ranką. Kad su manimi ji niekada nesijaus vieniša, kad aš ją gerbsiu, lepinsiu ir mylėsiu. Manau, po šių mano žodžių ji „susilydė“, tačiau kaip ten bebūtų, greito atsakymo iš jos nesulaukiau. Ji man pasakė, kad pagalvos ir nuėjo į pamoką.

Apie netikėtą Robertos šaltumą papasakojau Aistei. Ji man liepė nenukabinti nosies, sakė, kad ji visada šaltai su vaikinais bendrauja. Taip yra todėl, kad ji gauna labai daug dėmesio iš jų, dėl to šiek tiek išlepo.

Pradėjau atvirauti, kad man yra beprotiškai keista, jog ploto metu ji mane „prisileido“ prie savęs. Aistė tuo tarpu nieko keisto čia nematė, ji man pasakė, kad esu šaunus vaikinas, o dar ir simpatiškas. Plačiai nusišypsojau ir padėkojau už komplimentus. „Viskas bus gerai, pamatysi,“ – pasakė, primerkusi akį.

Pamokoms einant į pabaigą gavau iš Robertos žinutę. Sms‘as buvo trumpas ir aiškus: „Sutinku“. Garsiai sušukau iš laimės. Mokytojui tai nepatiko. Atsiprašiau ir toliau džiaugiausi vienas. Aistė tikriausiai irgi suprato, kas mane taip pradžiugino.

Po pamokų susitikau su Roberta foje. Jai ir man pamokos jau baigėsi. Pasisiūliau palydėti ją namo. Ji sutiko. Užsidėjome striukes, susikabinome už rankų ir pradėjome judėti. Paprastai namo visada eidavome su Aiste, dėl to buvo šiek tiek keista šįkart matyti ne jos veidą, girdėti ne jos balsą. Tačiau ką gi, teks priprasti.

Pradėjau atvirauti Robertai, kad neapsakomai džiaugiuosi dėl to, kad suteikė man šansą. Įtikinėjau ją, kad nė už ką jos nenuvilsiu, kad tokią merginą kaip ji kasdien maudysiu šampano vonioje, dovanosiu kibirus žvaigždžių bei garantuosiu nuolatinę gerą nuotaiką.

Roberta man šypsojosi. „Toks jaunas, o jau poetas,“ - sakė ji man. Sustojau, kartu sustabdydamas ir ją. Mūsų žvilgsniai sutiko. Roberta buvo sumišusi, ji nesuprato mano sustojimo priežasties. Tačiau, kai mano lūpos pasiekė jos lūpas, viskas pasidarė aišku. Pradėjome bučiuotis.

Bučiavomės lėtai ir aistringai. Kai atitraukiau lūpas, pastebėjau, jog netoliese stovi Aistė. Ji man pasirodė šiek tiek liūdna, dėl to paklausiau jos, kas nutiko. Ji atsakė, kad viskas gerai, kad prieš išeidama susipyko su vienu klasioku.

Pakviečiau ją prisijungti prie mūsų, juk Aistė ir Roberta kaimynės, tai ir eiti iki jų namų pakeliui. Tačiau Aistė atsisakė. Ji pasakė, kad dar turi užbėgti į parduotuvę ir staigiai pasuko į šoną.

„Susimatysim,“ – pamojavo ji ir greitai pabėgo. „Paskutiniu metu ji kažkokia keista,“ – pradėjau pasakoti Robertai. „Gal todėl, kad ji tave myli?“ – paklausė Roberta, pažiūrėjusi man į akis.

„Aistė? Ne, to negali būti. Nors...“ – stovėjau sumišęs ir nežinojau, ką atsakyti.

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.



Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis