PSICHOLOGAS PATARIA: populiarusis trokšta meilės

KLAUSIMAS: rašau čia, nes daugiau nežinau, kur kreiptis, gal tai ir nėra problema, bet man neramu. Man 18 metų. Bendraudamas su žmonėmis, visad bijau prisirišti, sunku surasti tikrų draugų.

Mane mokykloje pažįsta dauguma žmonių, sulaukiu daug panelių dėmesio, bet tuo nepasinaudoju. „Pasirašinėju“, ir, tarsi bijodamas draugystės, su jomis paprasčiausiai nustoju bendrauti, bijau prisirišti, pamilti.

Nežinau, kas man yra, man meilės ir artumo tikrai trūksta, bet aš pats sau kliudau išspręsti problemą. Man sunku išsilieti draugams, pasakyti, ką jaučiu. Gal tai yra dėl to, kad didžiąją dalį gyvenimo gyvenau be mamos?

Patarkite, ką man daryti, nes noriu būti mylimas ir mylėti, bet kažkodėl sau pats kliudau.

ATSAKYMAS: man suprantama tavo baimė prisirišti. Ir gyventi su ja - tikra našta. Pasvarstykime, kokios būna baimės prisirišti rūšys. Gal tau kuris nors iš paaiškinimų bus artimas.

Kadangi prieraišumas – labai natūrali, žmogui iš gamtos duota savybė, tai reiškia, kad prisirišti būtina. Būtina, nes tik prisirišę vienas prie kito mes galime išgyventi.

Kaip tai suprasti? Pavyzdžiui, mažas kačiukas, kuris yra prisirišęs prie katės, jaučiasi saugus, išmoksta medžioti, perima sugebėjimą užaugęs pats rūpintis savo vaikais. Kad kačiukas prisirištų, būtinai turi būti kokia nors katė.

Panašiai ir su žmonėmis. Prisirišti būtina. Bet kartais sunku, nes būna baisu.

Galima bijoti, kad prisirišus ir atsiskleidus, pasidalinus savo baimėmis ar svajonėmis su mylimu žmogumi, tave išjuoks. Arba baisu, kad įsivaizduoji esąs neįdomus, nešaunus, negražus arba nevertas dėmesio. Tai reiškia, bijai būti išjuoktas ar atstumtas, tada, kai būsi atviras ir pažeidžiamas. Nes būsi prisirišęs.

Būna ir taip, kad aš bijau prisirišti, nes esu įsitikinusi, kad manimi pradės naudotis. Pavyzdžiui, pažadės ateiti į pasimatymą ir neateis. Arba prikrės kiaulysčių, o tada pradės atsiprašinėti. Aš patikėsiu ir atleisiu. O jis ir vėl prisigers ar nueis pas kitas. Aš jam vėl atleisiu, o jis lyg niekur nieko tą patį pakartos.

O kas bus, jeigu aš įsimylėsiu ir prisirišęs/-usi visai prarasiu galvą arba protą – tada su manimi jis/ji galės daryti bet ką: vyti iš manęs virves, pasitiesti kaip kilimėlį po kojomis ar sunkti iš manęs viską, ką panorės.

Iš esmės žmonės bijo, kad kai tik jie prisiriš prie kito, juos tas kitas ar kita būtinai paliks arba pames. O paliks ar pames, nes jau bus gavęs/-usi mūsų sielą, meilę ir prisipažinimą, kai žinos, kad be jos/jo gyventi nebegalime.

Vaikinams visada truputį baisu prisirišti prie merginos. Tai natūralu. Tai nauja. Bet tai ir praeities ženklai.

Visos tokios baimės yra atkeliavusios iš mūsų patirties. Jeigu mane išdavė, paliko, manimi pasinaudojo vaikystėje ar paauglystėje, aš tą patirtį prisimenu.

Jeigu tave ištiko skaudi mamos netektis, tai palieka randą sieloje. Kad taip neatsitiktų dar kartą, pradedi bijoti bet kokio prisirišimo prie kito. Ir pradedi per daug įtariai galvoti, kad tave būtinai ir vėl įskaudins arba nuskriaus, jeigu prisiriši, įsimylėsi ir pradėsi trokšti būti drauge.

Ir ta baimė užauga kaip ant mielių, pradeda apimti, vos pagalvojus apie merginas. Taip nebūtinai turi atsitikti dar kartą. Randas sieloje nereiškia, kad siela sudužusi visai.

Reikia pasakyti sau, kad ši baimė - šiek tiek iracionali. Taip pat reikia paskatinti save rizikuoti – patikrinti, ar tikrai prisirišimas prie patinkančios merginos pasirodys toks jau sunkus ir blogas dalykas.

Ir ne tik galvoje repetuoti, kas atsitiks, bet padaryti realių žingsnių. „Pri-si-rišti”- labai gražus lietuviškas žodis. „Pri” - reiškia buvimą prie, artumą, bendrumą, intymumą, „-si-” nurodo, kad aš pats tai darau, kad tai nuo manęs irgi priklauso, kad aš ta virvele naudojuosi, „-rišti” reiškia sujungti, sulaikyti, susieti, sutvirtinti.

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.



Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis