PSICHOLOGAS PATARIA: „nenoriu būti savimi“

KLAUSIMAS: be daugybės paaugliškų problemų turiu dar keletą, kurios neramina. Nuo pat vaikystes buvau gana liūdna. Prieš 2 metus mama pasiūlė kažkokių vitaminų. Juos geriant, savijauta pagerėja, tampu linksmesnė.

Neseniai nustojau juos gerti, bijojau priprasti. Ir štai rezultatas - į savo dideles ir mažas nelaimes reaguoju gana jautriai. Kai viskas užgriūna vienu metu, pradedu verkti, niekas, net muzika, mano didžioji meilė, negelbėja. Tik vaistų išgėrus pasidaro geriau.

Žinau, kad ko gero pasiūlysite pasikalbėti su artimais žmonėmis, bet aš nenoriu. Labai nenoriu atsiverti. Vos tik kažkam išsipasakoju, po to labai gailiuosi. Nenoriu būti atvira. Būdama atvira, tampu labiau nuspėjama.

Ne kartą galvojau kreiptis pagalbos į psichologą, bet galiausiai supratau, kad pas jį nuėjusi, pasiūsiu jį „ant trijų raidžių“ ir išeisiu.

Prisiskaitau visokiu kvailų horoskopų, būrimų, testų ir imu jais tikėti. Manau, kad tai kvaila, bet vis tiek jais tikiu. Tada imu save nuvertinti, tai slegia.

Labiausiai neraminantis dalykas yra istorijos: sužinojusi kokią istoriją, pažiūrėjusi filmą, paskaičiusi knygą pradedu galvoti, kad mano gyvenimas ne toks įdomus. Kodėl mane supanti aplinka yra tokia nyki?

Aš visą laiką noriu būti kito kaily. Man baisu, kad baigusi mokyklą negalėsiu išvažiuoti toliau nuo tėvų, kurių konservatyvus požiūris mane erzina, nebaigsiu norimos specialybės, ir dėl to būsiu eilinė ofiso žiurkė.

O kas bus vėliau, jei aš išvažiuosiu ir nebeturėsiu jokių „nuotaiką keliančių" vitaminų? Bijau, kad pasuksiu netinkamu keliu.

ATSAKYMAS: labai džiaugiuosi, kad parašei. Tavo savijauta - tikros paauglystės kančios. Kodėl džiaugiuosi, pasipiktinsi! Ogi todėl, kad paauglystė būtina, vystantis organizmui. Taip pat tave ir labai užjaučiu. Tau rodosi, kad tu nieko negali paleisti.

Paauglystės emocijos yra kaip amerikietiški kalneliai. Tai aukštyn, tai žemyn leki klaikiu greičiu, tai kabi aukštyn kojomis, tai vos slenki, o paskui vėl atgal-pirmyn, jau pykina ar iš siaubo užsimerki, galvoji: „tuoj numirsiu“…

Staiga adrenalino jaudulį lyg „ranka nuima“, vėl viskas tylu ramu nyku ir nuobodu, kai atrakcionas baigiasi. Tada vėl lauki nesulauki, kas dar įdomaus atsitiks ar įvyks. Tikrai sunku: depresyvu, liūdna, vieniša…

Dauguma paauglių kankinasi iš nuobodulio. Jiems nuobodu, pilka, nyku. Niekas neįdomu. Nebent kažkas iš filmų ar knygų, kur viskas klostosi kaip pasakoje ir trileryje vienu metu.

Nuobodu, kai negali niekuo savęs užpildyti. Nes dar nėra ką užpildyti – asmenybė tik formuojasi... Šiek tiek padeda fantazijos apie save herojaus ar herojės asmenyje. Tai yra susitapatinimas ir galimybė pasijusti kito, laimingesnio žmogaus, kailyje.

Paaugliai žino, kad konservatyvūs suaugę būna ypač nepakenčiami, nes lenda, auklėja, moralizuoja, nesupranta ir nemyli paauglių. Paaugliai būna nusivylę mokytojais, tėvais, psichologais ar treneriais. Šie jiems nepadeda pakeisti kankinančių būsenų.

Jie pataria, o paaugliai nenori svetima patirtimi pasinaudoti. Paaugliams neleidžiama elgtis kaip suaugusiems, tėvai kontroliuoja pažymius ir draugų pasirinkimą. Paaugliai ima kovoti už laisvę su suaugusiais. Visai teisėtai.

Reikia, kad raumenys užaugtų ir protas užsigrūdintų. Tik kartais kovos priemonės labai rizikingos.

Paaugliai daug abejoja ir yra nepatenkinti savimi. Nepatenkinti, kai per daug tyli, arba per daug atsiskleidžia, bijo, kad pasidarys neįdomūs kitiems, jeigu paprasčiausiai papasakos, kas vakar atsitiko.

Išgyvena dėl išorinio ir vidinio įvaizdžio. Tas įvaizdis turi neišduoti, kad esi jautri/-us ir pažeidžiama/-as, nepastovios nuotaikos, bijanti/-is prasižioti, bijanti/-is pasmerkimo, atstūmimo.

Paaugliai bijo, kad nieko nepasieks gyvenime. Jie bijo, kad jų neišleis išvykti studijuoti į kitą miestą. Taip pat jie jaudinasi, kad turės vieni išvažiuoti, likti be namų, tėvelių ir pažįstamos aplinkos. Tos prieštaringos kankinančios mintys labai išvargina.

Paaugliai greitai pavargsta, nes labai ūmiai keičiasi ir auga. Jie dažnai jaučiasi fiziškai ir dvasiškai išsekę. Augimas ir brendimas atima daug jėgų.

Pasaulyje jiems yra nelengva, neramu, šiek tiek beprasmiška ir beviltiška, bet viskas yra gerai. Reikia ir toliau gyventi.

Aš susirūpinčiau tik dėl vitaminų. Paprastai vitaminai neveikia nuotaikos. Kad nebūtų psichologinės priklausomybės, galima su savo apylinkės ar šeimos gydytoja pasitarti, kas tai per priemonė, kaip ji veikia ir kaip ja naudotis.

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.



Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis