Mergaite, neskubėk mylėti(s)

Einu gatve, o priešais tipena 2 mokinukės maždaug 13-os metų. Viena sako kitai: „jis gerokai už mane vyresnis, jam 16. Nežinau, „duoti“ ar ne“. Draugė išpučia akis: „Aišku, kad duok, amžinai nekalta nebusi!“.

Kitu atveju, matyt, būčiau kažką leptelėjusi. Šį kartą netekau žado. Mergaite, kur skubi?! Nekaltybė nebemadinga?! Be vaikino, nė žingsnio?

Antrarūšis visuomenės produktas

Vakar apsilankiau kino teatre. Rodė romantinę komediją, visi atėjo porelėmis. Prislinkau prie kasų nusipirkti bilieto. „Tikrai vieną bilietą?“ – nesupratusi klausė kasininkė. Kita, plėšdama bilietą prie salės durų, taip pat „bedė į paširdžius“.

„Filmas prasideda už penkių minučių, paskubėkit“. Atėjau į filmą viena, stoviu prie salės durų taip pat viena ir tu man sakai „paskubėkit“?

Ar būtinai į filmą turiu atsivesti su savimi vaikiną? Atšok!

Galbūt tas kvailas nusistebėjimas, kad mergina viena, bet galbūt visai ne vieniša, yra viena iš priežasčių, dėl ko merginos skuba mylėti(s), draugauti, įsipareigoti ir įpareigoti.

Tu turi, noriu ir aš? Žinoma, jei šiandien viena mergina turi vaikiną, tai nereiškia, kad ji turės jį ir ryt.

Didžiausia blogybė, kad merginos nevertina pačios savęs, jei mano, jog yra kaip nukainuotos barbės, kurioms trūksta, tarkime, vienos kojos, jei jos neturi vaikino. Tu esi Tu, su rankomis ir kojomis! Tai turi įvertinti!

Nieko gero…

Mažytė tėtuko mergaitė

Nuo neatmenamų laikų žmonės bandė išvengti vienatvės jausmo. Gentys keldavo sekso orgijas, vartodavo kvaišalus, hipnotizuojantį būgnų gaudesį, šokdavo šokius.

Žmogus ir dabar bando išvengti atskirtumo ir vienatvės jausmo. Tai jis gali daryti 2 būdais: taikydamasis prie visuomenės arba nuo jos atsiribodamas taip, kad nebeliktų, prie ko taikytis.

Žinoma, vienatvės bijo ir vaikinai, tačiau ypač jos bodisi merginos. Jos nori jaustis saugios, globojamos, nori išvengti atskirtumo jausmo. Vienas iš būdų tai padaryti yra ne tik įsitaisyti vaikiną, madingų drabužių, gerti žalią arbatą ar lakuoti tamsiai nagus (dabar tai madinga), bet ir užsiimti seksu.

Mat jo metu išsiskiria visokie endorfinai, feromonai ir kitokie hormonai, skatinantys džiaugsmo, pasitikėjimo savimi ir saugumo antplūdį.

Tik bėda ta, kad visa tai išnyksta kaip dūmas, kai euforija praeina ir vėl tenka leistis į saugumo paieškas, o nevykusi patirtis ir sekso partneriai rašo tavo gyvenimo knygos lapus.

Blogai tik tai, kad priešingai nei vaikinams, šie knygos lapai - gėdos. Kad ir kaip būtų gaila, bet visuomenėje vis dar galioja stereotipas, kad daug partnerių turėjęs vaikinas yra Vyras iš didžiosios V, o tokiu pat ilgu mylimųjų sąrašu apsiginklavusi mergina – visoms k*kšėms k*kšė.

Blogai!

Laisvė paskaloms

Kai mergaitei sueina 15 – ji tarsi įžengia į suaugusiųjų pasaulį. Jos organizme dėl hormonų veiklos pradeda gamintis seksualinė energija, noras suvokti, pažinti, surikiuoti prioritetus, susidaryti merginos, vaikino, poros modelį, kitaip tariant, sužinoti daug naujų dalykų, o jau žinomus suskirstyti sau į „gerus“ ir „blogus“.

Bučiniai, glamonės, seksas, seksualumas, lytiškumas, „rimta“ ir „nerimta“ meilė gerokai apsuka galvą ir viską supainioja. Visur daug informacijos apie lytinį brendimą, ginekologines ligas, seksą, pateikiama pakankamai medžiagos apie seksualumą, apie emocijas, jausmus.

Iš paskalų žinome, kad seksuali moteris yra ta, kuri nešioja XS dydžio, aptemtus, mažai dengiančius kūną drabužius. Matyt, daugelis skaitytojų pradės piktintis, kad seksualumas visai ne tai! Be abejonės, bet užsimerkusios savo fantazijoje tikrai įsivaizduojate save ne su gaisrininko kombinezonu užsagstytu iki pat viršaus.

Tokie stereotipai ir dar visokie kitokie tiesiog įrašomi mums kaip kokie „Windows’ai“ kompiuteriui, kai pradedame bręsti!

Labai blogai!

Antro pirmo karto nebebūna

Gerai ten, kur mūsų nėra. Prisižiūrėjusios melodramų sulaukusios paauglystės merginos įsivaizduoja, kad jei mylės(is) – viskas bus taip pat, kaip filmuose: bus beprotiškai gera, ilgai rėksi iš malonumo, galėsi vaikščioti susikibusi už rankų ir gyvenime nieko daugiau neveikti tik mylėti(s).Be abejonės, gyvensi ilgai ir laimingai.

Tačiau susidūrus su realybe, viskas atrodo kitaip. Seksas ne visada būna vykęs, be meilės pasirodo, kad turi dar daug pareigų, o tavo „filmų herojus“ negali pakęsti, kai kabiniesi jam į parankę ir zyzia, kad tai labai nepatogu.

Tada supranti, kad iš to didžiulio „aš jau žinau pakankamai, tad galiu pradėti gyventi suaugusiųjų pasaulyje“ lieka tik skaudus supratimas, kad nežinai nieko arba tai, ką žinai yra visai ne tai, ką turėtum žinoti.

Galėtų būti ir geriau...

Antro pirmo karto nebūna. Nepakartosi pirmo pasimylėjimo, nepakartosi pirmojo bučinio. Nebūna antrą kartą 16-a, taip pat antrąjį kartą nesužinai, kur yra klitoris ir kad tuose pakeliuose tėvai slepia ne vaistus, o prezervatyvus.

Visa tai yra žavinga, nepakartojama, nesugrąžinama. Pasenti, sužinoti, išmokti, nusivilti ir vėl patikėti pažadu, spėsi. Išmok vertinti tai, ką dabar turi. Neskubėk mylėti(s)!

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.

Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis