PSICHOLOGAS PATARIA: „mama sprendžia, ką aš veiksiu ateityje“

KLAUSIMAS: šiemet esu dešimtokė. Po pusės metų, pavasarį, reikės rinktis dalykus, kurių mokysiuos 11-12 klasėse, taigi, reikia spręsti, kur norėsiu studijuoti. Mokslai sekasi puikiai, tad galiu rinktis bet ką. Bet štai kur slypi problema...

Aš svajoju dirbti psichologe, jau senokai domiuosi šia sritimi. Tačiau mano mama, vos išgirdusi apie mano norą, iškart jį pasmerkė.

Neva nerasiu darbo, būsiu „ubagė". Ji pati nori, kad orientuočiausi į taikomąją mediciną, odontologiją ar ekonomiką. Tačiau nei viena iš šių sričių manęs netraukia. Mama pareiškė, kad jei nesimokysiu to, ko ji nori, tada nemokės už mano studijas. Neva jai bus gėda, kad vaikas iš geros šeimos „mokosi niekam tikusio dalyko".

Kai man buvo 8 metukai, tėvai išsiskyrė. Girdėjau, kaip mama pareiškė tėčiui norą skirtis. Mačiau ašaras tėčio akyse... Ir pykau ant patėvio, pas kurį jau kitą dieną išvykome gyventi, į naują specialiai mums įrengtą namą. Jaučiausi apgauta.

Patėvio niekad nė trupučio nepamėgau, bet turiu jį šlovinti ir besąlygiškai paklusti. Mane apkaltindavo viskuo, ko nepadariau. Mama niekada net neklausydavo mano nuomonės, gaudavau lupti už nieką. Patėvis - žiaurus žmogus.

Vasarą, kai įsiplieskus konfliktui, jis sudaužė mano telefoną ir trenkė man, pagrasinau pasiskųsti vaikų teises ginančiai institucijai. Tada jis pagrasino, kad įkiš mane į koloniją. „Apkaltinčiau tave vagyste iš mano parduotuvės," – sakė jis.

Jie abu man nebuvo geri. „Tu esi tik siurbėlė, kurią turime išlaikyti. Kai tik sulauksi 18, nešdinsiesi iš čia, o iki tol - tyli ir nuomonės nereiški. Taip, mes galime tave mušti, nes tave išlaikome," - tai jų frazės.

Ačiū Dievui, fizinis smurtas lyg ir baigėsi. Psichologinis - ne. Būdama mažesnė, ne kartą norėjau nusižudyti, gerai tik, kad planai nepavyko. Dabar turiu nuostabų vaikiną. Jis - mano vienintelė laimė. Tomis akimirkomis, kai būname kartu, esu be galo laiminga...

Jei ne jis, savo ateities turbūt net nematyčiau, daugiau man nėra į ką atsiremti. Draugų mokykloje nelabai turiu. Domiuosi ne tokiais dalykais, kaip jie. Esu laikoma keistuole. Kai kalbu, manęs dažnai nesupranta, nes vartoju kaip jie sako „aukštas frazes".

Dėl to iš manęs tyčiojasi už akių. Tipinis „moksliukės“ likimas. Tik va, kad mūsų klasėje visi gerai mokosi. Vyrauja žiauri ir stipri konkurencija.

O aš tik ir svajoju apie tą dieną, kai man sukaks 18, kai galėsiu nutraukti ryšius su tuo, kas mane taip nuodija. O iki to - dar pustrečių metų. Kaip man pasiekti savo tikslą? Ar tikrai be mamos ir patėvio finansų negalėsiu studijuoti? Noriu siekti savo svajonės. Noriu padėti žmonėms. Bet nejaugi mama teisi dėl psichologo darbo?

ATSAKYMAS: tau užteko drąsos parašyti, kaip tu gyveni ir kaip jautiesi. Tai rodo tavo stiprų charakterį, nors už jo slypi švelnus, mielas nedrąsus, pasimetęs žmogutis.

Iš esmės tu teisingai pasielgei, gindama save ir pasakydama, kad pasiskųsi, jeigu tave skriaus. Noriu tau dar daugiau pasakyti – tavęs negalės apkaltinti jokia vagyste ir išvežti į jokią koloniją, jeigu tu nebūsi apvogusi patėvio parduotuvės ir nebus tokių įrodymų. Gaila, bet kartais vienintelis patarimas gali būti toks - tikrai, kai užaugsi, galėsi išeiti ir gyventi savo gyvenimą.

Bet tai ne taip ir paprasta. Mes esame prisirišę prie savo namų ir artimųjų. Kažin kiek ir kaip čia dalyvauja ir tau gali padėti tavo tikrasis tėtis? Už tave atsakingi abu tėvai, nesvarbu, kad jie išsiskyrė ir nutarė gyventi atskirai.

Kalbant apie profesiją, tai nežinau, ar mama teisi ar ne. Kaip ir kiekvienoje profesijoje, yra sėkmingai dirbančių, uždirbančių ir patenkintų savo darbu specialistų. Ir čia nieko nelemia, ar tu ekonomistė ar psichologė ar kitos specialybės atstovė.

Psichologija kaip specialybė nėra kuo nors labai išskirtinė. O kalbant apie pasiekimus, tai labai priklauso nuo žmogaus ir jo siekių. Jeigu norėsi dirbi su žmonėmis, niekada nebūsi milijoniere. Bet kai kurie psichologai pradeda savo kokį nors verslą, būna sėkmingi ir daug nuveikia.

Būna, kad ekonomistai vargsta. Čia labai svarbu pačiai save patyrinėti ir daugiau sužinoti, ko tu nori ir ypač ką norėsi dirbti pabaigusi. Psichologija – yra prestižinė ir gerbiama profesija. Psichologų kartais kiti prisibijo ir todėl stengiasi kiek įgelti ar pažeminti, taip save pačius padrąsindami greta psichologo. Gal mama nesusidūrusi su psichologo darbu, žino ne tiek daug, kas tai yra. Ją galima suprasti.

Kartais tėvai labai prieštarauja vaikų pasirinkimui, o paskui susitaiko ir ima vaikus remti. Kartais laikosi kokių nors principų – jeigu manęs neklausei, tai dabar pati verskis kaip nori. Bet tėvai irgi supranta, kad gyvena ir dėl vaikų, kad galų gale jie dirba ir kuria visokias gėrybes visų pirma vaikams ir anūkams. Tai kodėl tada neremti savo vaiko pasirinkimo?

Dar ne viskas prarasta. Tu turi laiko. Tau prieš akis dar keleri mokslo metai. Žmonių nuomonė ir požiūris keičiasi. Kai mama matys, kad tu tvirtai apsisprendusi, turės galimybę keisti savo nuomonę.

Gal nėra būtina, kad jau šiandien ji su tavimi sutiktų. Gal tavo pačios pažiūros keisis ir tu norėsi veikti ką nors kita. Tu turi laiko ir tau svarbiausia - kantrybė ir išmintis, kad pasiektum savo tikslą.

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.



Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis