Kuo pavojingas atvirumas draugams?

„Kartą papasakojau draugei vieną paslaptį ir prigrasinau niekam neišduoti. Ji linktelėjo galva. Maniau ja galiu pasitikėti… Po savaitės mano paslaptį jau žinojo pusė klasės. Negalėjau pakelti apkalbų, teko keisti mokyklą“.

Juk taip atsitikę yra ne vienam/-ai… Visuomet ir visiems atviri būti negalime. Kodėl? Kodėl atvirumas pakiša koją draugystei?

Atskleisdami kitiems savo problemas, pasipasakodami, mes geriau pažįstame save. Savo mintis, lūkesčius, nuomones, požiūrius ir jausmus mes galime geriau suprasti, pasakodami juos kitiems. Kalbėdami mes geriau suvokiame padėtį ir kartu išsiaiškiname, ką apie mus mano kiti. Kalbėdami kartais randame problemų sprendimą.

Tik turime sutikti su tuo, kad ne visuomet ir ne su visais mes galime būti atviri. Kartais mes apsimetinėjame, meluojame, slepiame tikrąjį savo veidą.

Pavyzdžiui, vaikinas merginai nieko nesako, kad ši itin nemaloniai bendrauja su jo draugais. Jis numykia, kad viskas gerai, tačiau jo užsisklendimas savyje ir pasimetimas, jau nekalbant apie kūno kalbą: kai nusigręžiama, slepiamos akys, muistomasi - rodo visai priešingus vaikino jausmus.

Žmogus, kuris stengiasi kažką nuslėpti nuo kitų, paprastai skleidžia anksčiau paminėtus apgaulingus ženklus: išsakyti žodžiai neatitinka kūno kalbos siunčiamų signalų.

Dažniausiai tai sukelia įtampą ir komplikuoja bendravimą. Tai verčia įsitempti ir aplinkinius, kurie stengiasi geriau suprasti, kas čia ne taip.

Artimiausiems žmonėms mes turime atsiverti, nes kitaip prikaupsime daug neišsakytų minčių, kurios anksčiau ar vėliau prasiverš pro visus mūsų statomus barjerus, sukeldamos barnių audrą. Gal banaliai skamba, bet nepakanka artimiausiems žmonėms vien tik kalbėtis. Jiems privalu kalbėtis atvirai.

Atsivėrimo kitam žmogui lygis priklauso nuo pasitikėjimo tuo žmogumi. Menkai pažįstamus žmones gali trikdyti mūsų atvirumas.

Vienas vaikinas pasakojo, kad susipažino su žavia panele klube. Kol šoko ir nesikalbėjo, ji jam atrodė žavinga, tačiau tik prisėdusi ji pradėjo jam pasakoti apie „visą savo gyvenimą“.

Jis klausėsi to monologo ir jautėsi nejaukiai. Taip pat jį piktino jos nesugebėjimas suvokti, kad šalia sėdi ir jis, kad ir jis gali papasakoti jai ją dominančių dalykų. Toks pernelyg didelis atvirumas buvo egoistiškas ir sunkiai suvokiamas.

Sutinku, kad kartais žmonės susipažindami jaudinasi. Taip pat kaip ir ieškant darbo, žmogus kartais iš jaudulio priėmimo metu prikalba daugiau nei reikia.

Tada kad ir koks jis būtų žavus, profesionalus, patyręs darbuotojas, darbo negauna. Kaip tai suprasti? Negi atvirumas yra blogai?

Bendraudami su nepažįstamais žmonėmis, mes ieškome bendrų dalykų, užmezgame neįpareigojantį pokalbį, pvz.: apie mėgstamą muziką, aplankytas šalis, perskaitytas knygas.

Bendraudami mes žingsnis po žingsnio pažįstame vienas kitą. Jeigu eisime šturmu ir atversime akimirksniu visą savo praeitį, mes tapsime nepriimtini, žmonės gali mūsų nesuprasti.

Geras yra posakis: „nelįsk į draugus“. Jis nubrėžia ribas tarp artimiausios aplinkos žmonių ir menkai arba visiškai nepažįstamų asmenų. Bendraujant svarbu jausti kito žmogaus palankumą ir atsakymą į tavo atvirumą.

Niekada nereikia pamiršti, kad pokalbyje dalyvauja du, o ne vienas asmuo. Kai vienas kalba, kitas aktyviai klauso. Kai vienas baigia kalbėti, kitas pateikia klausimus.

Kartais būna, kad žmonės lyg ir bendrauja, bet kalba apie skirtingus dalykus. Tai rodo, kad pašnekovai nesiekia suprasti viens kito ir įsiklausyti į viens kitą, tiesiog nori pasidalinti savo jausmais, savo mintimis, savo įspūdžiais, savo pastebėjimais, savo patirtimi ir jiems visiškai nerūpi kitas žmogus.

Lyg ir sakytume, kad jie kalba atvirai, tačiau bendravimas slysta paviršiumi, nes nepasiekia giliosios bendravimo prasmės – tarpusavio ryšio užmezgimo. Kaip ir anksčiau minėtas vaikinas: lyg ir bendravo su mergina, bet mergina kalbėjo tik sau, tik apie save ir visiškai ignoravo jį.

Gal taip ji norėjo jį sužavėti? Tačiau rezultatas buvo priešingas – vaikinas po pusvalandžio atsisveikino su tokia atviraširde mergina ir išėjo namo nusivylęs, kad mergina tikra „višta“.

Ką daryti, kad bendravimas būtų ir atviras, ir malonus. Taisyklė labai paprasta – elkis taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi. Mes visi norime sulaukti dėmesio, būti išklausyti ir suprasti. Bendraujant svarbu atvirumas, nes tai užmezga stipresnį tarpusavio ryšį.

Bet „iš didelio rašto - neišeik iš krašto“ - jausti ribas labai svarbu visur ir visada.

Linkiu atviro ir abipusio bendravimo.

Sėkmės, meilės ir kantrybės.
Visada Jūsų ir su Jumis

Rasa Kuodytė – Kazielienė

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.



Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis