Meilė: nuo aistros iki neapykantos

Gali pamanyti, kad apie meilę rašyti jau banalu, tačiau šiai neišsenkančiai temai aptarti žodžių niekada nebus per daug. Norėčiau pakalbėti apie meilės trūkumus. Meilė yra įvairiapusiška, ji pakelia įsimylėjusius iki debesų ir nubloškia kenčiančius nuo jos į pragarą, meilė sukelia jausmų sumaištį, nežinomybę, baimę bei nepakeliamą skausmą.

Įsimylėję jaučiame, kaip išdžiūsta gerklė, daužosi širdis, veidas užsiplieskia raudoniu, skrandyje ima „skrajoti drugeliai“. Užvaldžiusios mintys ir fantazijos apie mylimąjį/-ąją užslopina visa kita. Nebesinori nei mokytis, nei dirbti, nei ką kitą veikti.

Meilė tuo ir žavinga, kad ji įsiplieskia nevalingai. Ji kelia dviprasmiškus jausmus – meilę ir neapykantą (pvz.: „kokią gražią parašė jis man žinutę“. Arba: „kur jis dingęs, jau skambinu penktą kartą ir vis nekelia? Niekšas.“), aistrą ir pavydą (pvz.: „kaip ji mane myli. Kokia ji žavinga“. Arba: „ji pažiūrėjo į Darių tokiomis akimis. Ji niekada į mane taip nežiūri. Visos jos tokios k...“).

Aistringa meilė tuo ir ypatinga, kad ji sukelia tiek teigiamų, tiek neigiamų jausmų. Kokias būsenas sukelia meilė, trumpai aprašysiu apačioje.

Dėmesio ir saugumo poreikis

Kiekvienas žmogus siekia dėmesio ir saugumo. Kai įsimylime, mes sąmoningai ar nesąmoningai reikalaujame daugiau dėmesio nei įprastai. Tikriausiai visi sutiksite, kad įsimylėjus mes tiesiog daugiau laiko praleidžiame su mylimu asmeniu.

Dėmesio gali nuolat trūkti, nes mūsų įsimylėjimas būna toks begalinis... Kartais pradedame bambėti, kad mylimas žmogus per mažai skiria mums laiko.

Vieniems jo reikia daugiau, kitiems mažiau. Kuo žmogus saugesnis ir brandesnis, tuo jis racionaliau vertina kito asmens teikiamą dėmesį.

Yra nuo vaikystės itin nesaugiai besijaučiančių žmonių, kurie mylėdami karštligiškai reikalauja dėmesio.

Tuomet meile „dusinama“: vienas iš mylimųjų bando ištrūkti, nes santykiai tampa nebepakeliami. Kaip tai įvardijama? Paprastai tokiais žodžiais: „Nebegaliu pakęsti jo/jos nuolatinės kontrolės“, „Nesuprantu, ko jis/ji vis iš manęs nori ir reikalauja.“

Poreikis būti suprastam

Mylint svarbu, kad mylimasis mus priimtų tokius, kokie esame, ir mus suprastų. Tik štai priimti ir suprasti menkai pažįstant viens kitą nėra taip lengva. Įsimylėjus pasaulis nusidažo rožinėmis spalvomis, bet vėliau, kai pažinimas tampa visapusiškesnis, mes galime nusivilti, kad mylimasis/-oji ne tokie, kokius juos vaizdavomės iš pat pradžių.

Jeigu toleruojame skirtumus ir aptariame juos, meilė gali žengti į priekį. Jeigu nepriimame kito asmens, o stengiamės jį pakeisti, tuomet, manau, būtų lengviau nutraukti ryšius ar pasikeisti pačiam.

Poreikis, kad rūpintųsi

Mes norime, kad mumis rūpintųsi. Tas rūpinimasis turi būti abipusis. Nei viena pusė neturi būti išnaudojama.

Susijaudinimas, pažinus kitą

Pažinus kitą žmogų itin artimai, mes patys tampame labai reikšmingi. Pajuntame, kad esame svarbūs ir nepakartojami, kad kažkas mumis pasitiki ir mums atsiveria. Tai mums užaugina pasitikėjimo savimi sparnus.

Jeigu jūsų nejaudina mylimojo/-osios pažinimas – tuomet reikia apsvarstyti, ar tai tikrai yra meilė. Gal tai tiesiog siekimas patenkinti savus egoistinius poreikius, t.y. turėti tiesiog žavų/-ią vaikiną/merginą ir tiek. Turėti, bet nemylėti.

Susijaudinimas dėl intymumo

Mes susijaudiname šalia mylimo asmens. Mus svaigina jo prisilietimai, bučiniai, mes norime vis didesnio intymumo... Tai aistra. Aistringa meilė be aistros sunkiai įsivaizduojama.

Pyktis dėl nesusipratimų

Bendraudami mes suprantame, kad esame skirtingos asmenybės. Tokie nepakartojami, žavingi ir skirtingi. Skirtumai gali iš pradžių erzinti ir piktinti, nes juk mes vaizdavomės meilę ne tokią, kokia ji iš tiesų yra. Susitaikymas su realybe ne visada būna lengvas, tačiau jis reikalingas.

Netikrumas

Mes nepažįstame gerai savo mylimosios/-ojo, todėl kyla netikrumo jausmas. Įsimylėjusieji dažnai kartoja, kad viens kitą myli, taip sumažinamas nepasitikėjimas, kuris vis reikalauja įrodyti savo meilę. Vėliau meilės įrodymais tampa ne žodžiai, o veiksmai, elgesys su mylimu žmogumi.

Pavydas

Įsimylėjus mes norime visą laiką būti su mylimu asmeniu, sulaukti jo dėmesio, būti to žmogaus akiratyje. Tiesiog egoistiškai nenorime juo dalintis su kitais. Vėliau, savininkiškumas tampa priežastimi skirtis. Vertinkite mylimojo asmens asmeninį gyvenimą.

Nerimas ir baimė dėl ateities

Mes bendraudami rizikuojame. Mylint rizika, kad santykiai nutrūks, dar didesnė, nes įsimylėjimas kartais užmerkia akis ir mes nematome tikrų dalykų. Mes galime pernelyg jaudintis dėl naujos meilės ateities ir pamiršti dabartį. Nuolatinis jaudulys ir nerimas gali mus persekioti, tada niekada nesugebėsime džiaugtis šia santykių akimirka.

Nerimauti yra normalu – tai rodo, kad mes nesame abejingi, tačiau nerimas neturi apkartinti besivystančių santykių. Su nuolat niurzgiančiais ir kažkuo vis nepatenkintais bei piktais žmonėmis mes ilgai neužsibūname... Nebent jeigu patys savęs nemylime, tuomet leidžiame kitiems nuolat kankinti mus savo abejonėmis...

Pyktis dėl skausmo

Kiekvienas žmogus meilę įsivaizduoja savaip. Gali būti, kad tavo ir tavo mylimojo/-osios įsivaizdavimai nesutampa.

Tai sukelia sunkumą ir nepaaiškinamą skausmą. Mums skaudu dėl, rodos, kvailų dalykų, tačiau jie mums itin svarbūs. Pamenu savo paauglystę. Aš įsivaizdavau, kad mano naujas vaikinas bus romantiškas ir klausysis susižavėjęs mano eilių, o jis tiesiog storžieviškai pasakė, kad nieko nesupranta. Aš buvau tokia įskaudinta, tiek verkiau... Dabar galiu tik pasakyti, kad visgi galėčiau jam padėkoti už nuoširdumą. Sunku susitaikyti su vilčių neišsipildymu.

Žmogus gali tave mylėti, tačiau nebūtinai jam turi patikti tai, kas patinka tau. Ieškokite jus jungiančių, o neskiriančių dalykų.

Jausmai, mintys ir fantazijos apie mylimą asmenį

Meilė mus tiesiog apsėda. Mes pamirštame tėvus, draugus, mokslus, darbus bei kitus anksčiau mums buvusius itin svarbius žmones bei dalykus. Pasinerti į meilę nėra blogai, tačiau tai neturi pakenkti tavo asmenybės tobulėjimui, juk tu turi gerai sutarti su tėvais, draugais, gerai mokytis, gerai studijuoti, gerai dirbti, nes be to tu nepasieksi gyvenimo aukštumų, o meilė - ji tiesiog turi būti tavyje ir turi skatinti tave. Meilė užvaldo protą, bet visgi neužmiršk jo pabudinti.

Linkiu jums mylėti vienas kitą. Neišsigąsti meilės sukeliamų neigiamų jausmų, tiesiog priimti juos kaip meilės dalį. Nėra nei balta, nei juoda – tiesiog meilė kupina įvairių spalvų. Tapykite savo meilės paveikslą, nes jis vienintelis ir nepakartojamas.

Linkiu sėkmės, meilės ir kantrybės.

Visada Jūsų ir su Jumis

Rasa Kuodytė – Kazielienė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis