PSICHOLOGAS PATARIA: „jaučiuosi dugne“

KLAUSIMAS: nežinau, kas nutiko, bet pastaruosius metus viskas aplinkui ritasi žemyn, mane kankina depersesija, savęs gailestis, kartais net pamąstau, kad gyventi visai nenoriu ir neturiu dėl ko, jaučiuosi tokia nevykėlė, nieko nesugebanti ir nemokanti gyventi...

Po ilgos draugystės išsiskyriau su draugu dėl jo neištikimybės (jis vis dar mano, kad aš nieko nežinau apie jo klajones po kolegių lovas), tada dar keli nesėkmingi santykiai ir kaltinimai veidmainiškumu, nors buvau kaip niekada nuoširdi...

Dar prasti santykiai su tėvais (vis dar gyvenu su jais) nuolat girdimi kaltinimai, kad esu prasta dukra, nemoku gyventi ir šiaip nieko doro iš manęs nėra, visada jie mato tik mano ydas (o kas jų neturi?), gerų darbų jie nepastebi.

Nepavyko pabaigti mokslų, man neleido gintis darbo, nors visada mokiausi gerai, be skolų. Geriausiai jaučiuosi darbe ir savo liūdesį išlieju sporto salėje, ten einu beveik kasdien, ten vedamos treniruotės pakelia nuotaiką.

Tačiau neilgai trukus vėl aplanko liūdesys, spaudžia širdį, kad nerandu savo kelio tik klaidžioju labirintais, vėl graužiu save ir klausiu: „kodėl man taip nesiseka? Kam tada gyvenu?

Anksčiau verkdavau, dabar net „nesiverkia“. Jaučiuosi dugne.

Kaip priversti save pakilti, įpūsti sau optimizmo, kaip pradėti mėgautis gyvenimu, atrasti jo gerąsias puses?

ATSAKYMAS: viskas, ką čia papasakojai, manau, yra tavo vidinio pasaulio išgyvenimai. Šiuo metu tu matai pasaulį tik tamsiomis spalvomis, nes esi užsidėjusi tamsius akinius. Tikiuosi, kad tik „pasiskolinusi“, o ne „užsidėjusi“ visam laikui.

Labai sunku, kada tau visą šį laiką atrodo, kad esi pati nesėkmingiausia ar gimusi po „nelaiminga arba nevykėlių žvaigže”.

Gal pabandykime pasižiūrėti į visus tavo gyvenimo įvykius, kuriuos čia paminėjai, iš eilės.

Išsiskyrei su vaikinu. Viena vertus, labai gaila. Kita vertus, reikia tik džiaugtis tokiu aplinkybių susiklostymu. Įsivaizduok, kad būtum sužinojusi apie jo neatsakingą „šokinėjimą“ iš lovos į lovą tada, kai jau turėtumėte du vaikus, namus ir būtumėte praleidę dešimt bendro gyvenimo metų.

Dar viena likimo dovana. Gal galima pasižiūrėti į tavo vėlesnius nesėkmingus susitikimus su vaikinais kaip į ženklą, kad dar buvo ne laikas kurti naujus santykius, nes senoji draugystė tau sudaužė širdį. Jeigu susitikdavai iš nevilties, pykčio ir noro parodyti, ką gali, savo vaikinui, tai pajuto vaikinai ir atitinkamai sureagavo.

Gerai, kad tokie iš anksto pasmerkti nesėkmei santykiai, greitai nutrūko. Kitaip žmogus, jausdamasis nelaimingas, gali priimti daug neapgalvotų ir rizikingų sprendimų, pradėti bendrauti su nepatikimais žmonėmis arba pats įskaudinti kitus – gerus, nieko dėtus žmones.

Dabar apie tėvus, kurie iš esmės nori gero, bet nežinodami, kaip tave apsaugoti nuo neapdairių poelgių, vargina tave savo pamokslais ir įspėjimais. Įtariu, kad jie pastebėjo tavo liūdnumą, nusiminimą ir uždarumą.

Tačiau jiems nesuprantama, kas tau yra, nes ir mokaisi, ir dirbi, ir sportuoji - gali pasirodyti, kad tavo gyvenime viskas lyg ir neblogai. Jeigu jie pastebi, kad tu keiti vaikinus, tai jiems kelia siaubą ir neviltį, jie bijo, kad vaikinai tau gali užgauti širdį.

Dabar apie baigiamąjį studijų darbą. Žinoma, tai skaudus moralinis smūgis, nes tu gerai mokeisi ir buvai pasirengusi pabaigti studijas. Bet yra ir kita tikrai nemaloni, bet reikalinga šio potyrio pusė.

Jeigu tau darbą liepė perrašyti, papildyti ar pataisyti pagrįstai, tai gavai puikią progą jį padaryti kokybiškesnį. Kadangi, nujaučiu, rašydama darbą, negalėjai susikaupti ir jam skirti pakankamai laiko, tai darbui ir pritrūko kruopštumo.

Kai tau pavyks nugalėti savo savimeilę ir nepraradus orumo apsiginti savo diplominį sėkmingai, tai bus didelė pergalė savo pačios labui.

Sportuodama randi nusiraminimą ir šis kelias labai išmintingas. Filosofija teigia, kad malda ir fiziniai pratimai nuramina sielą.

Geriausia, kad turi mėgiamą darbą ir gali jame užsimiršti. Darbas ir bendravimas su žmonėmis - tikrai geri vaistai asmeninių dramų periodu.

Tu keli sudėtingą klausimą, kodėl tau taip atsitinka. Aš jį kelčiau šiek tiek kitaip: „kodėl man atrodo, kad aš nevykėlė ir netikėlė, kai man nepasiseka?“

Kiekvienas išgyvena asmeninių tragedijų ir nesėkmių. Niekam nepavyko išgyventi amžinos sėkmės ir meilės. Svarbiausia, kaip surasti kelią iš to „dugno“. Gal verta užsirašyti į psichoterapinę grupę. Ten žmonės turi daug ką pasakyti vieni kitiems ir gali tikrai padėti sunkiu laikotarpiu.

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.



Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis