JUS PASITINKA ATSINAUJINUSI PANELĖ

Kaip elgiesi, susidūręs/-usi su sunkumais?

Gyvenime tikrai visi pastebėjome, kad vieni žmonės labiau pasižymi optimizmu, o kiti – pesimizmu. Kas tai?

Optimistai – tai žmonės, kurie drąsiai pasitinka kliūtis ir nesikremta dėl jų. Jie ir nelaimėje išsaugo pasitikėjimą savimi ir lengviau išlaiko palankų požiūrį
į gyvenimą.


Pavyzdžiui, mergina išskyrė su vaikinu, su kuriuo draugavo dvejus metus. Jai nėra malonu, kad meilė baigėsi, tačiau ji po trumpo liūdesio (t.y. išsiverkusi, išsipasakojusi artimiausiems žmonėms savo jausmus, taip pat pabuvusi viena ir sudėliojusi mintis) vėl pozityviai žvelgia į gyvenimą, tiki, kad ji verta meilės.

Taigi, optimistai nereikalauja pernelyg daug iš gyvenimo (pvz. mergina supranta, kad būna ir susitikimų, ir išsiskyrimų) ir nesijaučia nuskriausti (trumpam pajunta liūdesį, tačiau nepuola į savigraužą, aplinkos ar savęs kaltinimą). Jie lengviau įveikia gyvenimo sunkumus, jie nėra tie, kuriems kiekviena kliūtis tėra dingstis jaustis silpniems ir
menkiems.

Net sunkiausiems išbandymams užklupus, optimistai išlieka pakankamai ramūs, įsitikinę, kad viską galima pakeisti. Jie prisiima atsakomybę už savo gyvenimo kokybę.
Jie nesibaimina, atvirai ir laisvai kalbasi su kitais, nesivaržo. Lengvai užmezga
kontaktą, greitai susidraugauja, nes yra patiklūs.

Visiškai priešingi optimistams yra pesimistai. Tai dažnai yra žmonės, kurie dėl vaikystės įspūdžių ir išgyvenimų įgijo nevisavertiškumo kompleksą. Juos gyvenimo sunkumai įtikino, kad gyvenimas nėra lengvas. Jie gyvenime mato tik niūriausius
aspektus. Jiems lengva prarasti drąsą.

Kupini netikrumo pesimistai nuolat ieško atramos. Dažnai jie drovūs, baikštūs, lėti, stengiasi viską apdairiai apskaičiuoti, nes visur nujaučia realius ar nerealius pavojus. Jie ir miega blogiau.

Šiam tipui galima pateikti tokį pavyzdį. Mergina išsiskiria su vaikinu, su kuriuo draugavo dvejus metus. Ji puola į neviltį ir savigraužą. Jaučiasi visiškai palaužta.
Gyvenimas jai atrodo nemielas ir ji net grasina vaikinui nusižudysianti, jeigu jis negrįš pas ją.

Ji nesiliauja persekiojusi jo. Tiesiog vaikinas jai buvo atrama. Mergina yra
priklausoma nuo kitų. Ji nejaučia, kad pati yra vertinga ir reikšminga. Nesijaučia pajėgi pradėti naują gyvenimo etapą. Dėl vidinio nevisavertiškumo komplekso, jai sunku pripažinti, kad ji pajėgi keisti savo gyvenimą ir kad viskas anksčiau ar vėliau
išeina į gera, net ir itin skausmingi gyvenimo įvykiai.

Kaip pastebėjote buvo kalbama apie dviejų tipų požiūrį į gyvenimą – optimistinį (pozityvų/teigiamą) ir pesimistinį (negatyvų/neigiamą). Šiuolaikiniame gyvenime
pastebime, kad vis labiau akcentuojamas pozityvus mąstymas ir jo reikšmė žmogui.

Pozityvus mąstymas suteikia galimybę įžvelgti net neigiamuose dalykuose
teigiamų aspektų. Kartais susirgę, žmonės supranta savo laikinumą ir
pažeidžiamumą, jie pažvelgia naujai į save. Gal nebereikia tiek save alinti?
Gal tikrai daugiau miegoti, sveikiau maitintis, pradėti sportuoti?


Dažnai tokie ekstremalūs gyvenimo pokyčiai kaip liga, skyrybos, netektis ir kita
suteikia ne tik skausmo, bet ir naujų įžvalgų, kurios lemia pozityvius poslinkius
gyvenime. Gal reikia keisti gyvenimo būdą dėl ligos? Gal reikia keisti savo charakterį ar elgesį,
daugiau dėti pastangų tarpusavio santykiams, kad netektų išsiskirti? Gal reikia
daugiau skirti dėmesio ir laiko artimiausiems žmonėms, kad netekus jų
nesijaustumei daug ko neatlikę?

Kai nutinka tai, ko mes nenorime, mums dažnai pagailsta savęs. Tada mes keliame tokius klausimus, kurie neturi atsakymo, o gramzdina mus į dar didesnį liūdesį.
Tie klausimai tokie: „Kodėl būtent man tai nutiko?“, „Kodėl Dievas mane
baudžia?“, „Nejaugi aš tikrai toks/-ia niekam tikęs/-usi, kad mane vėl paliko?“

Tie klausimai skatina pesimizmą. Užduoti klausimus reikėtų kitokius, kurie skatintų pozityvumą. Vienas pagrindinių klausimų galėtų skambėti taip: „Ko aš galiu išmokti iš tos situacijos?“. Mes, patirdami sėkmes ir nesėkmes, įgyjame patirties. Taigi, tą patirtį reikia priimti kaip nedalomą savęs dalelę. Juk be šios patirties nesikeistum,
netobulėtum.

Pozityvus mąstymas gali atrodyti nepasiekiamas? Gal jūs sakysite, kad lengva taip kalbėti, o sunku elgtis? Tačiau pozityvumas – išugdomas dalykas. Tik reikia pastangų
pakreipti savo mąstymą pozityvia kryptimi ir priimti gyvenimą tokį, koks yra. Kai mes keičiamės – keičiasi ir kiti.

Sėkmės, meilės ir kantrybės.


Visada Jūsų ir su Jumis


Rasa Kuodytė – Kazielienė

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.

Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Mano išsaugoti straipsniai