PSICHOLOGAS PATARIA: „nebendrauja, nes esu ne tokia kaip visi“

KLAUSIMAS: turiu vieną didelę problemą, jaučiu didelį psichologinį spaudimą iš klasiokių, kurios manęs netoleruoja. Aš perėjau į kitą klasę. Man iš tikrųjų nesmagu, kai aš pasilieku pertraukų metu viena tarp klasiokų, kurie iš viso su manimi nebendrauja, vien dėl to, kad aš neaiškiai kalbu.

Jie manęs nesupranta, bendraus tada, kai išmoksiu aiškiai kalbėti.

Tačiau kai ką nors darome arba kai jie neturi ko nors ir skolinasi iš manęs daiktus, tai labai draugiški būna. Mane tas dalykas erzina. Atrodo, jog visą gyvenimą mane žmonės apgaudinės, išnaudos, vien dėl to, kad aš neaiškiai kalbu.

Bijau būti viena, niekam nereikalinga. Kartais pagalvoju, kas būtų jei turėčiau vaikiną, juk jam gėda būtų prie draugų ir kitų žmonių.

Taigi, norėjau paklausti, kodėl dabartiniai žmonės netoleruoja tokių žmonių, kaip aš, su sutrikusia kalba? Ar verta gyventi iki senatvės ir būti vienai vien dėl to? Ar mokytis iš naujo bendrauti su žmonėmis? Padėkite, nes noriu mirti.

ATSAKYMAS: nuoširdžiai dėl tavo savijautos išgyvenu ir aš. Jeigu nori mirti – tau širdyje tikrai labai sunku. Mirti norime tada, kai neberandame išeities, nebegalime pakelti kokios nors padėties, nebežinome, ką sugalvoti, kad reikalai pagerėtų.

Įsivaizduoju, kad tu išbandei viską, norėdama, kad tave priimtų klasiokai, o ypač klasiokės. Tu pasidalini, kaip suprantu, namų darbais arba mokymo priemonėmis ir daiktais. Tikiesi, kad tokie tavo poelgiai suminkštins klasiokių širdis ir pakeis jų elgesį su tavimi.

Tikrai, kol esi reikalinga arba naudinga kuo nors, jie tave supranta, toleruoja, šypsosi ir net kartais, įtariu, pataikauja. Toks klasiokų elgesys vadinamas veidmainiavimu.

Žodis „veidmainiavimas” reiškia, kad žmonės „maino arba keičia savo veidus”. Kai jiems patogu arba naudinga gauti paslaugą, draugystę ar pinigų – jie atsuka vieną veidą, o kai jiems nebereikia tavo paslaugų - atsuka visai kitokį: nedraugišką, priešišką, pašaipų veidą.

Todėl, pirmiausia, verta apmąstyti, ar tu tikrai nori daryti paslaugas bendraklasiams. Apsvarstyk ir nutark. Tu neprivalai būti per daug paslaugi ir visada pasiruošusi pasidalinti tuo, ką turi arba ką žinai.

Ir dar noriu tau pasakyti kitą svarbų dalyką. Siūlyčiau pratinti save prie tokios minties, kad žmonės turi vienas su kitu visada elgtis pagarbiai, draugiškai ir maloniai. Geranoriškas ir pagarbus elgesys yra tiesiog būtinas ir privalomas. Tokio elgesio nereikia ir negalima nusipirkti ar užsidirbti, stengiantis įtikti kitiems.

Aš žinau, kad tavo klasėje žmonės elgiasi tavo atžvilgiu kitaip. Dabar atsakysiu tau, kodėl žmonės priešiškai ir kritiškai žvelgia į kitus. Sakykime, žmogus pateko į avariją ir turi ryškų randą arba gimė su skelta lūpa, gal kažkieno ilgos ir smailios ausys arba iššokusios akys nuo prigimties.

Tu turi tam tikrą kalbos ypatumą. Kas nors turi dar kokį kitą gamtos ar gyvenimo antspaudą. O aplinkiniai pasidaro pikti ir nedraugiški, nes patys labai bijo, kad jiems taip neatsitiktų, kad nereikėtų išgyventi, jaudintis, slėpti savo kitoniškumo, ligos ar paveldėto trūkumo.

Kodėl kai kurie žmonės juokiasi iš elgetų? Patys bijo tapti elgetomis. Kodėl kiti žmonės juokiasi, kai greta žmogus nukrenta ir užsigauna? Jie nenorėtų atsidurti tokioje padėtyje ir patirti skausmą, gėdą, pažeminimą.

Žmonės nugali savo baimę, pasidarydami pikti, ciniški, ironiški. Lietuvoje mes vieni kitiems esame linkę kelti nenormaliai didelius reikalavimus – visi turi būti panašūs: vienodai gražūs, vienodai turtingi, vienodai atrodantys. Paprastai taip elgiasi tie, kurie patys turi labai didelių kompleksų, kuriuos slepia.

Kai kurie žmonės reaguoja netolerantiškai, nes nesupranta, kas atsitiko. Kodėl kažkas švepluoja ar mikčioja, kodėl negali išmokti kalbėti. Jie, pavyzdžiui, galvoja, kad kitas turi pasikeisti ir išmokti kalbėti, išmokti šokti, nebijoti aukščio ar neberausti susijaudinęs.

Ačiū Dievui, ne visi tokie. Tu tikrai neturi likti viena. Tu tikrai neprivalai aukotis. Pagalvok, kad tu turi galvą, mokaisi, ieškai sprendimų, išgyveni. Tai labai dideli dalykai.

Paklausk savęs, ar tikrai tavo kalba tokia nesuprantama? O kaip gi mokytojai supranta, kaip kiti žmonės teisingai tave išgirsta? Gal iš naujo pasitark su kalbos specialistais, su psichologais, su artimaisiais.

Visų pirma, turi patikėti, kad tai tik laiko klausimas ir tu susirasi draugų. Kai save imsi pati gerbti ir mažiau pabrėši savo kalbą, tada tikrai pamatysi, kad ir klasiokės pradės tave pastebėti.

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.



Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis