Nebylūs „myliu“ ir „nekenčiu“

Tačiau ar verta laikyti jausmus neišreikštus? Kaip tai keičia mūsų santykius? Apie tai susimąstyti privertė draugės Sandros elgesys.

Tave turi suprasti

Sandra: „Nieko jam nejaučiu ir jausti nesiruošiu. Man į jį nusispjaut. Rasiu dar tokių milijoną ir tegul jis neįsivaizduoja, kad jam nusileisiu.“

Tačiau vos tik santykiams pradėjus byrėti, ši puola į depresiją, vietoje to, kad atvirai pasikalbėtų apie tai, kas ją slegia. Kartais mums atrodo, kad jei mes leisime sau „jausti“ būsime silpni ir pažeidžiami. Bet gebėjimas pasakyti „aš jaučiu..“ arba „man nepatinka..“ visiškai neišreiškia silpnumo, priešingai – tai gebėjimas turėti savo norų, siekių.

Išsakydami tai, ką jaučiame, mes padedame žmonėms susivokti esamoje situacijoje. Kiekvieno iš mūsų gebėjimas priimti gaunamą informaciją, ją apdoroti ir įvertinti yra skirtingas, todėl niekada nebūsime suprasti, jei savo minčių neišreikšime ne tik kūno kalba, bet ir žodžiais.

Piktinimasis

Sandra: „Kvailys! Reikėtų jam gerai užtvoti! Aš imsiu ir parašysiu, koks jis šliužas! Arba nerašysiu visai. Geriau kentėsiu, bet nerašysiu. Nė už ką, tikrai, tikrai!”

Aišku, iš pradžių ji kenčia, o kai pati gauna nors truputį dėmesio, rašo atgal daug, neapgalvotai. Emocijos liejasi per kraštus, nelieka jokio konkretumo, pykčio priežasčių, o tik panika. Piktinimasis virsta mažu „pasikandžiojimu“, pyktį greitai pakeičia pateisinimai, o situacija nei iš vietos. Psichologų teigimu, vien tik piktinimasis žmogui negali padėti.

Kuo labiau žmonės susikoncentruoja į pyktį, tuo jie labiau nuliūsta. Tuo tarpu pyktį pradeda slopinti praradimo baimė, iš kurios kyla tūkstančiai priežasčių, kodėl neverta pasakyti garsiai apie savo išgyvenamus jausmus.

Baimė

Sandra: „O jei aš jam pasakysiu, kad jis man svarbus? O kas tada? O gal nesakyti? O jei jis nebenorės bendrauti? Ne...Tikrai nebenorės. Pamatysi.“

Išgyvendami vien tik baimę, pradedame dar labiau nerimauti. Dar labiau užsisklendžiame savyje, kartkartėmis pratrūkdami ir mylimam žmogui išrėkdami tai, ko visai nenorime. Mat pasakyti, ką jaučiame – nedrąsu, o išlaikyti savyje jausmų taip pat nepavyksta.

Žmonės, nesugebantys išsakyti to, ką jaučia iš baimės, dažniausiai puola kaltinti dėl visiškai su situacija nesusijusių dalykų, dėl kažko, kas buvo visai nereikšminga, ar net ne tiesa.

Kitu atveju, tiesiog „praryjame liežuvį“. Baimė taip sukausto, kad viskas, ką norėjome pasakyti, lieka kažkur užmarštyje. Nedrąsus „aš jaučiu...“ virsta baikščiu „nežinau“. Tad baimė prarasti tokiu atveju dar greičiau veda išsiskyrimo link.

Pataikavimas

Sandra: „Na nėra jis toks blogas... Gal ir buvau neteisi... Manau, klydome abu. Jei ilgiau pyksiu, kaltinsiu, rėkausiu, tikriausiai užpyks jis.“

Nesugebėjimas išsakyti jausmų tampa pataikavimu. Stengdamiesi visada būti meilūs, žmonės privalo slopinti savo neigiamas emocijas ir praėjus kuriam laikui tampa šiurkštūs ir pikti. Tuo tarpu apgailestavimas dėl neišsakytų jausmų greitai virsta kalte ir gėda. Tai ne tik žeidžia savigarbą, bet ir žlugdo pasitikėjimą savimi.

Tai ką daryti?

Sandra: „Tai pasakyti ar nepasakyti?“

Jausti ir išdrįsti apie jausmus prabilti garsiai. Niekas neperskaitys tavo minčių. Blogiau nuo to nebus. Baimė prarasti, pataikavimas, jausmų slėpimas ir slopinimas niekada nepadės sukurti gerų santykių.

Jei žmogus neįvertina, nesupranta tavo jausmų, gal jis yra tiesiog ne tau? Ar turi ateitį tyli meilė apvainikuota nuoskaudomis, nusivylimu? Santykiai turi atnešti džiaugsmą, o ne skausmą. Aišku, sakoma, kad nėra namų be dūmų, tačiau reikia gebėti atskirti, ar tai dūmai iš namų židinio kamino ar jau baigia supleškėti visas namas.

Gebėjimas pasakyti „aš myliu“ arba „aš pykstu“ yra viena pamatinių santykių „plytų“. Jei pamatai kreivi, tai ir namas sugrius. Kvaila manyti, kad garsiai išsakyti jausmai gali sugriauti santykius.

Poroje žmonės turi vienas kitą matyti tokius, kokie jie yra, o ne tokius, kokie, jų manymu, tiktų jų antrajai pusei. Jausmų nuslėpimas yra tik silpnybė, nes tik silpnas nedrįsta pasakyti to, ką galvoja ir to, ką jaučia.

Juk kaip pasakė Š. De Sent Eurimas: „Nėra skaudesnio suvaržymo, kaip nedrįsti pasakyti to, ką manai“. Tad jauskite ir prabilkite apie tai garsiai!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis