PSICHOLOGAS PATARIA: „gyvenimas sugriuvo, kai sukako 20“

KLAUSIMAS: būdama paauglė džiaugiausi gyvenimu, buvau optimistė ir tokia save laikiau. Kiekviena diena buvo kupina naujų atradimų, turėjau daug draugų, pažįstamų ir žmonių, su kuriais tiesiog galėdavau linksmai leisti laiką.

Tačiau kai man sukako 20 metų, „susenau“ morališkai ir psichologiškai, rodos. Mane ėmė persekioti nesėkmes, neišlaikau užgriuvusios atsakomybės, nesusitvarkau.

Namuose manęs nemėgsta, mane peikia dėl neveiklumo, dėl to, kad nesugebu padėti mamai, mokslai nesiseka, nes negaliu susikaupti, draugai nusisuka, nes nebegaliu bendrauti.

Sėdžiu užsidariusi ir nieko negaliu ir nenoriu daryti. Manęs niekas nesupranta, aš irgi savęs nesuprantu. Kartais atsikeliu ryte ir vien nuo minties, kad reikės kažkur eiti, kažką susitikti, su kažkuo bendrauti, pasidaro bloga ir baisu.

Puikiai suvokiu, kad reikia viską keisti, tačiau tam jėgų neturiu, man kartais atrodo, kad pragyvenusi 20 metų „išėjau į pensiją“ ir kad mano gyvenimas baigėsi.

Atrodo, reikia, kad kas nors būtų šalia ir mane „stumdytų“ kiekvieną dieną, mane drąsintų, tačiau tokio žmogaus nėra.

Kūčių vakarą susipykau su mama, ji mane kaltino tuo, kad „dengiuosi“ bloga savijauta, nenorėdama nieko daryti, o aš iš tikrųjų negaliu, man iš tiesų blogai.

Geriausia draugė man nerašė jau savaitę, manęs niekam nereikėjo, manęs niekas nepasveikino su šventėmis, jaučiausi vieniša, užmiršta ir apgailėtina.

Pirmą kartą gyvenime supratau neturinti nieko, niekam nepriklausanti ir niekam nereikalinga. Manau, man reikia pagalbos.

ATSAKYMAS: tau tikrai reikia pagalbos, nes „išeiti į pensiją”, kai tau dvidešimt, turi būti labai nejauku ir baisu.

Pirmiausia, svarbu save paguosti tuo, kad supranti, kas su tavimi vyksta. Kai tokios nuotaikos užvaldo, išsaugota sveika nuovoka tampa labai reikalinga.

Kai tu rašai apie savo negalėjimą nieko daryti, aš tavimi visiškai tikiu. Tokia būsena, kai nebegali įprastai atsikelti, nusiprausti, netgi pavalgyti pusryčių, labai slegia. Ji gali būti pavadinta bejėgiškumu.

Kai žmogus tarytum netekęs jėgų, jis nebegali atlikti paprastų, bet svarbių pareigų: susitvarkyti, susikaupti, atlikti užduočių. Kiekvienas žingsnis arba judesys reikalauja iš žmogaus didelių pastangų ir valios sukaupimo.

Tai, ką mes paprastai padarome, net negalvodami, prislėgtam žmogui padaryti arba atlikti reikia milžiniškų pastangų.

Kadangi tavo artimieji, pavyzdžiui, mama jaučiasi visiškai kitaip, jai sunku net įsivaizduoti, kaip bejėgiškai tu jautiesi. Todėl dažniausiai gerai besijaučiantieji ragina nuotaikos neturinčius susiimti, pasitempti, „mobilizuotis“, pradėti ką nors veikti. Pats savaime patarimas yra geras, tik kad šiuo metu tu negali juo pasinaudoti.

Esant prislėgtai nuotaikai, nesinori niekur eiti, tampa skausminga susitikti su žmonėmis, būna baisu pamatyti pažįstamus, kad tik nereikėtų bendrauti. Kyla baimės, kad kiti pamatys tavo prastą savijautą, tada atstums arba sukritikuos dėl tokios blogos tavo nuotaikos.

Sustiprėja savęs kaltinimas, graužimas, „sąžinės priekaištai” dėl savo savijautos ir savo nuotaikos, kuri nesikeičia vien valios pastangomis. Gali sumažėti apetitas arba „išsiderinti“ miego režimas, atsirasti daugiau nemigos naktų.

Dar vienas dalykas, kuris labai vargina žmones, praradusius gyvenimo džiaugsmą, tai – jų mintys. Kai nuotaika „nukritusi žemiau nulio”, galvoje sukasi tik pesimistiškos mintys: „manęs niekas nesupranta”, „aš niekam nereikalinga”, „man niekada nebus geriau” ir „aš beviltiška”, „esu kitiems našta”. Šios mintys labai išvargina, nes sustiprina ir nerimą, ir depresines nuotaikas.

Nelengva iš karto pasakyti, ar tavo nesėkmės moksle arba nesusipratimai namuose sukėlė tokią tavo savijautą. Ar įvyko atvirkščiai - tau pradėjo trūkti jėgų, energijos ir nuotaikos, tada ėmė nesisekti mokslai ir santykiai su žmonėmis, atsirado minčių, kad nebesusitvarkysi su atsakomybe.

Vieni žmonės yra labai priklausomi nuo aplinkybių ir jų nuotaika keičiasi, priklausomai nuo to, kaip jiems sekasi. Kiti žmonės labiau priklausomi nuo gamtos. Pastariesiems būna savijautos ir nuotaikos svyravimų kartą ar keletą kartų per metus.

Reikia daugiau atlaidumo sau, kiek daugiau nuolaidų ir mažiau kasdieninių reikalavimų, laikant sesiją ar rašant kursinį.

Svarbu žinoti, kad blogos mintys apie ateitį ir save praeis, nes jos yra pagimdytos prastos nuotaikos.

Taip pat būtina išlaikyti dienos režimą - pasistengti bent po truputį pavalgyti ir pamiegoti. Dažniausiai tokios nuotaikos nesitęsia ilgiau kaip keletą savaičių ir palaipsniui išsisklaido. Tačiau jeigu ir po mėnesio trūksta jėgų, „nėra sveikatos”, kyla neigiamos mintys apie save ir pasaulį, nuotaika nepraskaidrėja, reikia pasitarti sus gydytoju.

Tai gali būti apylinkės terapeutas arba psichikos sveikatos centro psichiatras. Taip pat ir psichologas gali būti naudingas patarėjas.

Labai noriu nuraminti, kad draugai todėl ir yra draugai, kad taip greitai ir taip paprastai vieni kitų nepalieka, atsiradus sunkumų santykiuose.

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.



Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis