Kai mylimas žmogus niekaip neįtinka...

Ilgai mąsčiau, kaip išreikšti mintis ir pasakyti jums iš pažiūros paprastą dalyką – mes egoistai. Ypač egoistiški tampame mylėdami. Paprasta? Ar tikrai?

Mylėdami mes pamirštame kitą. Pradėję draugauti ir įsimylėję mes būname kitokie nei paprastai: mes džiaugiamės, stengiamės džiuginti artimą, mes jaučiame, kad gyvenimas nuostabus.

Padraugavę metus ar daugiau, suvokiame - viskas pasikeitė. Mes ir mūsų mylimas žmogus pasikeitė…

Keitimasis yra natūralus dalykas. Laikui bėgant mūsų patirtys keičia mus, mes augame, veikiame, neliekame tokie patys asmenys kaip draugystės pradžioje. Siekiame mokslų, karjeros, pasisekimo, savirealizacijos. Pamirštame gyventi čia ir dabar.

Tačiau nesąmoningai iš mylimo žmogaus reikalaujame nesikeisti. Norime, kad jis/ji reaguotų į mus taip pat kaip anksčiau. Pavyzdžiui, draugystės pradžioje jūs kartu dažnai eidavote į diskotekas, tačiau dabar, po pusės metų – jis/ji jau nebenori eiti ten kiekvieną savaitgalį. Mums kaip žaibas trenkia mintis, kad jam/jai jau nebepatinka šokti.

Tačiau taip nėra. Jeigu suprasite, kad šalia - kintantis žmogus, nepriimsite jo/jos atsisakymo kaip išblėsusios meilės ženklo, nepradėsite bereikalingo pykčio scenos.

Sustokite ir pagalvokite, ar jums patinka tie patys dalykai kaip ir anksčiau? Ar nepasikeitėte ir jūs? Jeigu sakysite, kad nepasikeitėte – meluosite patys sau. Mes keičiamės, nes kiekvieną dieną įgauname naujos ir mus praturtinančios patirties.

Ką leisti meilei?

Mylėdami mes brėžiame ribas, kas mylimam žmogui „leistina“, o kas yra „neleistina“. Negali būti kategoriškų ribų: „tu tą gali daryti, o šito tai jau jokiu būdu ne“. Žinoma, yra dalykų, kurie negali būti toleruojami (smurtas, prievarta ir kt.), tačiau kartais mes sukuriame mylimam žmogui narvą.

„Juk jis/ji mane myli, turėjo žinoti, kad man nemalonu, kai jis/ji gražiai bendrauja su nekenčiama mano mama?“ – esi tai girdėjęs/-usi. Ar pagalvojai, kodėl jis/ji turėjo tai žinoti? O jeigu ir žinojo, tai jis/ji – tai ne tu ir tavo mama. Gal jis/ji išauklėtas/-a gerbti vyresnio amžiaus žmones?

Kodėl netoleruojame mylimo žmogaus kitoniškumo? Gal todėl, kad kartais mes susikuriame iliuziją, kad mylimasis/-oji permato mus kiaurai, supranta iš pusės žodžio... Tačiau taip nėra. Žmonės neskaito minčių, tad kodėl nepripažįstame, kad kitas žmogus - tai ne tu.

Paprasta taisyklė, bet sunku ją vykdyti. Dažnai užmirštame ir pykstame: „Tu ne tą pasakei prie draugės, kai aš verkiau“, „Tu negražiai atsiliepei apie blondines prie draugų, o aš juk blondinė?“ ir t.t.

Dažnai neskiriame, kur yra mūsų draugystė ir meilė, o kur viešoji erdvė. Nieko nėra baisiau, kai jauna pora pradeda aiškintis savo santykius prie draugų ar iš viso menkai pažįstamų žmonių. Tie žmonės pasijaučia nepatogiai.

Harmoningi santykiai prasideda nuo pagarbos ir atskyrimo, kur tu – mano mylimasis/-oji, o kur tu – draugas/-ė, bendraklasis/-ė ir kt. Kitas žmogus turi kitokią nuomonę apie kai kuriuos dalykus nei tu. Nereikalauk iš mylimo žmogaus būti tavimi.

Sėkmės, meilės ir kantrybės.

Visada Jūsų ir su Jumis

Rasa Kuodytė-Kazielienė

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.



Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis