PSICHOLOGAS PATARIA: „žiauriai susimoviau mokykloje“

KLAUSIMAS: per mokyklos šimtadienį aš patyriau fiasko. Mane pakvietė ateiti į sceną ir pasakyti kalbą, salėje sėdėjo direktorė, pavaduotojos, tėvai iš mokyklos tėvų komiteto, dvyliktokai…

Vienas iš jų man labai patinka. Kai ėjau per sceną, užkliuvau ir „išsitiesiau“ mokyklos valdžios ir draugų akivaizdoje.

Tai atsitiko neseniai, aš vis dar negaliu to pamiršti. Nenumanau, kaip reikia su tuo susitaikyti. Suprantu, kad niekas iš to nedarė didelės tragedijos, bet man pačiai tai - tragedija.

Kaip susitaikyti su įvykiu ir nusiraminti?

ATSAKYMAS: tas klaikus nutikimas privertė tave patirti didžiausią gėdą. Visų pirma, tai buvo oficialus renginys mokykloje, šventė, įvykis. O šventės metu įsivaizduojame, kad visi turi būti nepriekaištingai apsirengę, pasitempę, pasiruošę.

Renginyje dalyvavo ir tavo mokytojai, ir mokyklos valdžia, ir kiti svarbūs žmonės. Šie žmonės tau atstovauja įvertinimo, pažymių, nuomonės apie tave pasaulį. Tarytum jie – tie dievai, kurie nulemia, kokia susidarys ir visų kitų bendruomenės narių nuomonė apie tave. Todėl tau buvo nepaprastai nesmagu.

Be to, salėje buvo klasiokai ir mokytojai. Jie tai jau tikrai krūptelėjo, tau suklupus, o paskui šyptelėjo, kai paaiškėjo, kad tu kiek užsigavai, bet, ačiū dievui, nesusižeidei.

O jeigu renginyje buvo tavo tėvai, jauteisi labai juos nuvylusi, tiesiog apsijuokusi ir užtraukusi gėdą, nes, ko gero, esi pavyzdinga, tvarkinga, pedantiška ir visada laikaisi etiketo ir taisyklių.

Bjauriausia, kad tavo kluptelėjimą matė tas, kuris tau svarbus ir kuris tau patinka. Čia - nemalonus akibrokštas. „Išsitiesti“ mylimo ir svarbaus žmogaus akivaizdoje.

Kadangi tu visa tai ir pati supranti, kadangi išgirdai supratingų ir palaikančių žodžių, tai problema tikrai ne kitų, o tavo pačios požiūryje.

Kai suklumpi, kaip sakoma, lygioje vietoje, tai kažką asmeniškai svarbaus reiškia. Netikėtai mums iškrenta iš rankų sriubos lėkštė ir apipila greta stovintį, arba staiga pagadiname orą spektaklio metu, o galime padaryti ir kokių nors kitokių veiksmo ar kalbos klaidų, pavyzdžiui, pasakome „mylinėtis“ vietoje „bylinėtis“.

Šios klaidos visada turi asmeninę potekstę. Kai žmogus negali ko nors pasakyti ar tiesiogiai išreikšti, jis tai padaro netyčia, nevalingai, tarytum perkeltine prasme. Tikrai atkreipsite kito dėmesį, jeigu nualpsite, o jis pagaus jus į glėbį, jeigu darydama šampaną, pataikysi tam tikram žmogui į akį.

Kadangi toks nesąmoningas veiksmas išreiškia tam tikrą norą ar troškimą, tai gėda ne tik nuo akibrokšto, bet ir nuo baimės, kad tas ar tie, kam skirtas toks suklupimas, supras, ką tuo griuvimu norėjai pasakyti.

Belieka pamedituoti ir pasvarstyti, ką gi tai reiškia tau.

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.

Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis