Tarp pasakų princo ir balto arklio

Anekdotas: sėdi prie langelio mergelė, laukia... Prieina vaikinas ir klausia: „Ei, čia tu to princo ant balto žirgo lauki?“ „Nu, aš,“ – tingiai atsako mergelė. „Tai va, aš čia!” – pūsdamas krūtinę išrėžia vaikinukas. „Chi, linksma... O kur princas?“. Iš tikrųjų, kur jis?

Kiekviena mažametė pasakys, kad svajonių princas yra tas vaikinas, kuris yra gražus, geras, mandagus, mylintis, turintis žirgą, pilį, na, dar pusę karalystės, kuris nebijo nei drakonų, nei piktų raganų...

Tačiau bėgant metams pasakos išsisklaido. Draugių rate aptarinėjama Renata: „Išsirinko kažkokį pašlemėką, šis ją skaudina, o ji vis viena, duoda kumščiu į krūtinę, sako, kad myli, ir nieko aplinkui girdėti nenori“.

Kodėl taip atsitinka, kad ieškodamos aukso grynuolio, o radusios molio gabalą, pamirštame viską pasaulyje? Sakoma, kad širdžiai neįsakysi, bet ar visada širdis būna teisi?

Laura vos sutikusi naują vaikiną skambindavo visoms draugėms ir rėkdavo: „aš žinau, jis yra TAS! Tadas yra TAS!“ Tačiau praėjus kelios savaitėms TUO tapdavo Martynas, Saulius, Justas...

Neapsikentusios padovanojome jai marškinėlius su TŲ vardų sąrašu, kur visi jie buvo sudėlioti eilės tvarka, jų vardai užbraukti ir paliktas tik vienas nepaliestas vardas – Gediminas. Dar po poros mėnesių iš sąrašo teko braukti ir jį...

Kodėl, rodos, būtent žmogus, su kuriuo esi ir yra tavo princas? Ar gali pasikliauti vien tik pojūčiais, tave užplūdusiomis emocijomis ir vaikino pažadais?

Didelė dalis merginų (labai didelė) svajoja apie vestuves, sukneles, banketus, šeimą. Jos sukuria savojo princo portretą, laukia jo svajoja apie jį… Tačiau ne visos jį randa.

Kai ištekėjusios ar bent vaikinus turinčios merginos susitinka tas drauges, kurios antrosios pusės neturi, puola guosti: „nu va, tu neturi antros pusės, bet nesijaudink, jis būtinai atsiras, tas vienintelis, kuris padarys tave laiminga, svarbiausia tikėk...“

Tada iš nevilties visos puola ieškoti bet ko... Princo ieškoti „nebelieka laiko“, tada tinka ir visiškas asilas. Princo kriterijų kartelė smarkiai nuleidžiama žemyn.

Manoma, kad vaikinas, kurio nori visos - tai gražus ir pasiturintis eržilas. Savaime suprantama, kad gražūs žmonės traukia akį, o vaikinai, mokantys užsidirbti – tiesiog įelektrina aplinką.

Net moters genuose užkoduota jau nuo senų senovės, kad stiprus ir geras medžiotojas gebės geriau aprūpinti šeimą.

Tačiau gyvename XXI amžiuje ir merginos lygiai taip pat kaip vaikinai gauna diplomus, dirba, uždirba ir išlaikymo kriterijus, priešingai nei anksčiau, nebėra toks svarbus.

Gal tas vienintelis įvertinamas pagal vidines savybes? Kokias? Pavyzdys, labai lietuviška situacija: porelė, meilė-seilė, vestuvės, geriantis vyras per „svetimus sijonus“ laksto, arba jo moteris šiaip mišku kvepia (moteris kvepia mišku, kai vyras – kelmas...).

Moterys nugyvena tūkstančius, milijonus tokių ir panašių gyvenimų, meilė nužudo dalį jų ambicijų.

Ruošusis rimtai mokslininko karjerai Nerija įsimylėjo, susilaukė vaiko, darbą teko pamiršti.

Knygas iškeitė į puodus, o „Chanel“ kostiumėlius į vystyklus, karštą meilę pakeitė buitis ir visa magija išnyko. Ar ji dabar laiminga? Vaiką myli, vyrą – kartais, domėjimąsi naujomis technologijomis pakeitė domėjimasis maisto mišinukais, akys apsiblaususios, jaunystės žydėjimas baigėsi, dabar ji atsakinga motina. Pati kalta? Ji tik ieškojo savo princo...

Nesiūlau atsisakyti šeimyninių vertybių ir pamiršti meilę, tačiau ar verta kaip tai princesei sėdėti bokšte ir laukti princo? Ar tiek svarbu pagauti kaip musę TĄ, jei dabar ir pati be vargo gali pabėgti iš bokšto, nugalėti drakoną, pastatyti pilį...

Gal tiesiog reikia gyventi ir likimas numatys tau lygiavertį partnerį? Tada nereikės pabodus laukti princo, taikytis su pirmu pasitaikiusiu asilu. Daugeliui merginų užrašyta ant kaktų, kad jos ieško ne nuotykių, o TO vienintelio ir, aišku, neranda.

Visada traukia tie žmonės, kurie džiaugiasi gyvenimu, jaunyste, išnaudoja visas savo galimybes, o ne tie, kurie ieško į ką atsiremti, prie ko prisišlieti. Ar verta prarasti savo savastį dėl to, kad drąsiau pasakyti ne „aš“, o „mes“?

Ar tikrai pagrindinis tikslas merginos gyvenime - susirasti princą? Už lango XXI amžius, tad jei nori būti laiminga – būk! Rasti kažką nėra laimė. Laimė - mylėti save, mylėti kitą ir būti mylimam!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis