PSICHOLOGAS PATARIA: „tėvai ar vaikinas iš užsienio“

KLAUSIMAS: blaškausi tarp pareigos tėvams ir savo pirmosios ir turbūt paskutinės meilės... Man 23. Šią vasarą ruošiuosi baigti studijas universitete. Turiu draugą, su kuriuo kartu gyvename jau 2,5 metų. Tik viena smulkmena: jis užsienietis.

Pradėjome bendrauti ir galiausiai pamilome vienas kitą. Viskas buvo tarsi pasakoje. Jis niekada neskubino manęs ir aš už tai jam labai dėkinga. Galiausiai, vieną dieną jis pasakė, kad norėtų su manimi gyventi.

Kadangi aš buvau tik įpusėjusi studijas, jis palikęs savo šeimą, draugus ir savo gimtąją šalį, persikraustė į Lietuvą. Atvykęs į Lietuvą, jis netgi pradėjo čia magistrantūros studijas, ėmėsi ieškoti darbo.

Bendrą ateitį planavome čia, Lietuvoje. Niekada nebuvau iš tų merginų, kurios ieško „turtingo dėdės iš užsienio", kad tik gautų progą pabėgti iš čia. Man čia buvo visai gerai. Beje, mano draugas vyresnis už mane tik 4 metais.

Tačiau dabar, prabėgus 2 metams, atsidūriau pragariškoje kryžkelėje. Per šiuos metus mums teko susidurti su daugybe kliūčių, kurias stengėmės įveikti drauge. Deja, kartais kliūtys iškyla ten, kur jų mažiausiai tikiesi.

Matau, kaip jis kenčia ir jaučiuosi kalta, nes neturiu jokios teisės taip su juo elgtis. Jis dėl manęs paaukojo labai daug, paliko savo šeimą, namus ir atvyko į svetimą šalį, pasiryžęs viskam, kad tik būtume drauge.

Jis nieko neprašo ir nereikalauja, tiesiog aš matau jo liūdnas akis, girdžiu jo pokalbius su mama (kurie vis dažnėja ir dažnėja) ir žinau, kad jam sunku. Jo gimtoje šalyje jo laukia nuosavas šeimos verslas, nuostabi gamta, butas Pietų Europoje ant jūros kranto – tikra svajonė, tačiau...

Tačiau čia, Lietuvoje yra mano tėvai. „Anokia čia problema šiais laikais“, - pasakytų daugelis, bet mano mamą, kai dar buvau paauglė, ištiko insultas.

Per šiuos metus ji beveik atsigavo, tačiau nuo tos dienos išmokome stengtis jos nejaudinti. Ji - angelas sargas – visą gyvenimą stengęsis dėl kitų, tik ne dėl savęs. Ji visada troško, kad visi aplink šypsotųsi. Ir dabar aš beprotiškai bijau, kad jei aš išvažiuosiu – pasmerksiu ją mirčiai, bijau, kad ji neatlaikys šito sielvarto ir liga vėl pasikartos... O to aš sau niekada neatleisčiau...

Bandžiau su ja kalbėtis, tačiau ji tik nusišypsojo, taip švelniai ir šiltai, ir tarė: „daryk kaip liepia tavo širdelė"... O mano širdis plūsta krauju, nes nežinau, ką daryti: ar aukoti mamos gyvenimą, ir paskui nešti kaltės kryžių?

O gal paaukoti savo laimę ir paprašyti savo meilės išeiti visam laikui (nors abejoju ir jis tai padarytų), nes neturiu jokios teisės laikyti jo šalia savęs ir matyti kaip gesta tos kadaise entuziazmo kupinos akys?

Maldauju, padėkite suprasti, kaip pasielgti teisingai, kad neįskaudinčiau ir nesugriaučiau gyvenimo savo mylimiausiems žmonėms...

ATSAKYMAS: dramatiški jausmai persmelkia šią istoriją. Padėtis labai sudėtinga, nes nėra tokio sprendimo, kad visiems būtų gerai, visi veikiantys asmenys būtų patenkinti ir laimingi.

Šioje istorijoje visi žmonės kaip nors aukojasi. Pagrindinis motyvas – auka.

Draugas iš saulėtos pietų Europos šalies pasiaukojo ir atvyko į Lietuvą, palikęs šeimą, darbą, mokslus. Ir tau atrodo, kad jis pasiaukojo.

Mama aukojosi, augindama vaikus. Ir mūsų laiško heroję. Ji buvo saulė ir šviesa, kaip kad kiekviena mama turi būti savo vaikams. Bet atsitiko didelė nelaimė ir dar jauną moterį užklupo sunki liga.

Dabar atėjo eilė aukotis laiško autorei. Ir tokia padėtis sukelia jai neviltį ir skausmą.

Bet gal galime pažiūrėti kitaip? Jaunasis herojus atvyko, žinodamas, kad palieka šeimą ir artimuosius, savo darbą, savo kraštą. Jis suprato, koks tai sudėtingas žingsnis, kiek daug reikės pakeisti, kaip sudėtinga pradėti verslą naujoje, nepažįstamoje šalyje. Gal tai - ne auka, o meilė, džiaugsmas.

Dabar karštis praėjo, o gyvenimo problemas reikia spręsti visą laiką, kas valandą, kasdien. Vaikinas nuliūdo. O tada priėmė kitą sprendimą – nesiaukoti vien dėl meilės, atsižvelgti į norą grįžti į tėvynę, arčiau artimųjų, prie savo verslo.

Mama atsigavo ir suteikė teisę tau spręsti, kaip pasielgti. Aš suprantu, kad kiekviena mama augina vaikus ne tiek dėl savęs, kiek dėl pačių vaikų ateities. Būtų labai egoistiška iš tėvų pusės paaukoti savo gyvenimą vaikams, o paskui tikėtis, kad vaikai paskirs savo gyvenimą tėvams, o patys atsisakys savo svajonių, lūkesčių ir savo pačių šeimyninės laimės.

Geriausia, kai pavyksta suderinti visų interesus bent iš dalies, surasti kompromisą. Bet ne šioje istorijoje. Aš suprantu, kad tau atrodo, jog mama tarp eilučių siunčia tau kaltės signalus, kad tu neišvyktum, nepaliktum jos, nes manai, kad ji pasiaukojo.

Dar liūdniau, kad tu manai galinti ją užmušti savo poelgiu. Insultas – gana nenuspėjama liga. Žmogus gali po vieno priepuolio nugyventi daugybę metų, o gali staiga netikėtai patirti ir kitus priepuolius. To niekas nežino. Tai nėra vienareikšmiškai nulemta vien jaudinimosi.

Man sunku patikėti, kad ji norėtų matyti tave nelaimingą, neišbandžiusią visų galimybių sukurti ateitį su mylimu žmogumi.

Aš truputį išgyvenu, kaip tau pavyks save įtikinti, kad niekas nepadarė jokių sąmoningų žingsnių, kad sukeltų išgyvenimus ir trumpintų gyvenimą kitiems. Aš taip pat noriu pabrėžti, kad niekas nesiaukoja, neįgydamas sau moralinės naudos ar pranašumo. Stiprius jausmus lydi ir kiti stiprūs jausmai.

Ką bepasirinktum, teks ką nors prarasti. Bet tai ne auka, tai praradimas. Tokie suaugusių žmonių gyvenimo dėsniai.

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.



Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis