Gyvenimas „sumetus skudurus“

Įsimylėjėliams greitai nusibosta rytais vienam iš kito tipenti namo. Šie nusprendžia apsigyventi kartu. Kartais gyvenimas „sumetus skudurus“ virsta santuoka, o kartais buitis „užmuša“ visą santykių džiugesį ir poros keliai išsiskiria.

Nors anksčiau žmonės gyveno kitu ritmu: pažintis, romantika, santuoka, gyvenimas kartu, seksas, tačiau mums tai svetima. Dabar gyventi ne santuokoje yra ypač populiaru: galima geriau pažinti savo partnerį, pratintis prie vienas kito trūkumų, jaučiama mažiau įtampos santykiams nesusiklosčius.

Vis tik milžiniškas ne santuokoje gimusių vaikų skaičius verčia suabejoti, ar gyventi nesusituokus verta.

Džiaugsmai

Sakoma, kad geriausiai kitą žmogų pažinsi kelionėje, pamatysi, kaip žmogus elgiasi, kilus nesklandumams, kaip organizuoja buitį, būdamas toliau nuo namų (juk savos sienos suteikia pasitikėjimo savimi ir drąsos), kaip jis jaučiasi, kaip bendrauja su kelionės draugu, išbuvęs kartu kelias paras iš eilės.

Panašiai yra ir bandant gyventi kartu. Sužinai, ar taviškis stato kojines į kampą ir susitvarko, tik prieš tau ateinant, ar tavo išrinktoji vis dėlto maitinasi ne salotų lapais, o bulvių traškučiais, vakarais žiūrėdama melodramą.

Visi privalumai, trūkumai, įvairios asmenų keistenybės kaip pamazgos iškyla į paviršių. Aišku, labai patogu gyventi, kai ryte nereikia sakyti: „Einu namo“, juk vis tiek pas savo antrąją pusę beveik gyveni.

Gera, kai artimas žmogus šalia, kai lauki jo/jos, grįžtančio/-ios namo, linksmai leidi laiką vakarais, mėgaujiesi gyvenimu.

Kodėl gi nepabandyti pagyventi kartu? Juk tai tik bandymas. Tačiau kas būna, jei santykiai, o juo labiau gyvenimas kartu santuoka nė nekvepia? O jei gimsta vaikų?

Vargai

Du žmonės, pradėję gyventi kartu, gali ne tik geriau pažinti vienas kitą, bet ir taip sočiai „privalgyti buitiškos duonos“, kad maža nepasirodys. Ar verta vos pradėjus džiaugtis gyvenimu pasišvęsti buičiai? Juk prieš akis - visas gyvenimas?

Puiku, tiesiog nuostabu, jei pagyvenus kartu pora susituokia, tačiau jei skiriasi? Nesubrendę ir santuokai nepasirengę partneriai vienas kitam greitai pabosta. Kas tada? Turto dalybos, jokių garantijų, nusivylimas, gyvenamo ploto paieškos. Tenka iš naujo kurti savo gyvenimą. Ir vienam/-ai…

Jei esi vedęs/ištekėjusi, susipykęs/-usi su antrąja puse blogiausiu atveju nueisi papykti ar paraudoti į kitą kambarį. Tačiau jei du žmonės, gyvenantys kartu neįsipareigoję vienas kitam – pykčiai gali kvepėti skyrybomis. Taikstytis nėra reikalo, juk neaišku, ką reikia išsaugoti, kodėl reikia nusileisti.

Įsitraukti į buitinę rutiną ir laukti, kol ji „užknis juodai“, turi labai daug laiko, o puoštis prieš pasimatymus ir į juos vaikščioti nebeteks... Tad ar visada verta pulti „sumesti skudurus“? O jei vis gi tai peraugs į santuoką?

Statistinis Europos veidas

Dažnai dainelė „pagyvensim ir susituoksim“ yra pamirštama. Jei atsiranda vaikų, situacija tampa dar rimtesnė ir neapibrėžtesnė. Vaikas atsiduria tarp dviejų tarpusavyje neišsiaiškinusių, nesusitarusių pusių.

Daug porų sugeba išgyventi ilgus metus nesusituokę, užauginti vaikus… Tačiau reikėtų nusiimti rožinius akinius ypač merginoms. Jei vyrui nusibosta šeima – šis sąžiningai susimoka alimentus, turtas padalinamas ir jis gali eiti į visas keturias pasaulio puses, tačiau jei šeima atsibosta moteriai ir ši vyrui palieka vaiką – įvyksta tragedija.

Teisiškai įteisinus santykius (santuokoje), atsižvelgiama į susiklosčiusią situaciją (meilė meile, bet gyventi kažkur ir už kažką reikia), o jei santykiai neįteisinti – nekilnojamas turtas lieka šeimininkui (jei jo yra), o visam kitam turtui pasidalinti dažniausiai prireikia karo.

2006 metais Lietuvoje 29,6 proc. kūdikių gimė tėvams, neįregistravusiems santuokos. Europoje situacija yra dar „linksmesnė“. 2006 metais kaimynai estai tokių vaikų turėjo net 58,2 proc., švedai – 55,5 proc., bulgarai – 50,8 proc., o Prancūzijoje kūdikiai, kurių tėvai neįregistravę santuokos, sudarė net 50,5 proc. visų gimusiųjų.

Tuo tarpu gilias šeimos tradicijas turinčioje Graikijoje ir mažyčiame Kipre tokių nesantuokinių vaikų buvo tik 5-6 proc.

Sunku pasakyti, gyventi „susimetus“ ar ne, tačiau nereikėtų skubėti nerti sau buities kilpos ant kaklo. Santykiai yra kaip ledų valgymas dideliu arba mažu šaukštu. Jei valgai ledus dideliu šaukštu – nepajauti skonio, gali greitai peršalti ir malonumas būna labai trumpalaikis, ir ledai greitai baigiasi.

Tačiau jei valgai mažu šaukšteliu palengva, gali mėgautis skoniu, aromatu, pojūčiais ir šie išlieka ilgai. Vertėtų pasverti, ko nori ir ko ne, kokios yra gyvenimo kartu perspektyvos, kokie yra tikslai ir norai. Juk sakoma: „devynis kartus pamatuok, o dešimtąjį – kirpk“, tad kartais tai reikėtų ir padaryti, o ne devynis kartus nukirpus pradėti matuoti.

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.

Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis