Apie meilę gal jau ir banalu kalbėti, atrodo, visi viską žino. Tačiau, kokie meilės žiniuoniai bebūtume, vis tiek susiduriame su netikėtomis situacijomis. Meilė mus aplenkia ir iškrečia kokį pokštą.
Apie meilę sklando gausybė gandų, mitų, melo, apie meilę kuriamos legendos. Meilė neatsiejama nuo prietarų, klaidingų įsitikinimų – štai kodėl mums ją taip sunku perprasti.
Šiame straipsnyje pateikiami populiariausi mitai apie meilę. Atsikratyk jų ir pažink meilę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų.
Meilė – akla jėga. Manoma, kad meilė ateina iš niekur. Vis dėlto meilė sukuriama. Mes puikiai žinome, už ką mylime savo partnerį: už gerumą, už palaikymą, supratingumą.
Mes suprantame, kas sukelia meilę, mes vertiname tą jausmą ir galime pažadėti, kad tai truks ilgai.
Kai pripažįstame ir suvokiame meilę, mes prisiimame atsakomybę ir už savo jausmus, ir už savo mintis, ir už savo veiksmus.
Jeigu meilė nelavina atsakomybės jausmo – lieka patogi galimybė bet kada pasakyti, kad meilė tiesiog „praėjo“ ir susirasti kitą meilės objektą.
Manymas, kad meilė ateina iš niekur ir išeina nejučia – tai atsakomybės vengimas, saviapgaulė.
Kaip suprasti meilės priežastis? Meilės priežastys kartais labai neaiškios. Kartais negalime sau pripažinti, kad įsimylėjome merginą tik dėl jos dailių kojų, vaikiną tik dėl jo įsimintinos aprangos ir t.t.
Įsimylėjimas yra momentinis blyksnis. Jis būtinas, nes tik po to siekiamas artimesnio ryšio kūrimas – draugystė. Taip artėjama didesnio jausmo link – tikros, brandžios meilės.
Rasti meilės priežastis galima prisiminus tuos, kurie mums tikrai labai nepatinka. Tada suprantame, kodėl būtent tas žmogus, kodėl būtent dabar šis jausmas užsiplieskė.
Meilė turi būti kančia. Gal ir jums kaip ir man tenka girdėti, kad „tikra“ meilė būna tik tuomet, kai mylime žmogų, kuris yra visiška mūsų priešingybė, su kuriuo be atvangos pykstamės, konfliktuojame, gal net mušamės.
Dar įdomiau, jei mylimas žmogus turi ydų, kurios mus labai kankina, pvz., jis mergišius ar ji – paleistuvė, alkoholikas/-ė, narkomanas/-ė, smurtautojas/-a, nuolat besityčiojantis/-i ir kt.
Tada manome, kad, jeigu mylime tikra meile, nepaisant to, kad jis/ji nuolat girtas/-a ir mus muša, – mylime… Toks požiūris būdingas žemos savivertės ir žemos savigarbos žmonėms.
Tokie žmonės, susitikę „gerą“ partnerį, jaučiasi nevisaverčiais. Jie, pastebėdami partnerio gerąsias savybes, jaučiasi kalti, kad patys jų neturi.
Šie nevisavertiškumo ir kaltės jausmai greitai perauga į baimę, kad partneris juos paliks.
Atsidūrę šalia ydingo partnerio, tokie žmonės pasijaučia daug geriau. Visų pirma, jie griebiasi gelbėti partnerį nuo jo ydų ir tai suteikia jiems galimybę jaustis reikalingais.
Antra, būdami šalia tokio partnerio, jaučiasi geresni. Tai paglosto jų savimeilę, leidžia saugiau jaustis, mažiau bijoti, kad partneris juos paliks.
Tai galima vadinti „auka“, tačiau tai – paties pasirinkta auka ir geriau tiktų pavadinimas – mazochizmas.
Save kankinti dėl meilės – tikrai nėra meilė. Meilė – pozityvus jausmas. Taip, santykiuose gali iškilti problemų – tai natūralu, nes poroje – dvi skirtingos ir unikalios asmenybės.
Tačiau kai meilė suteikia daugiau kančios nei laimės, tada reikia pagalvoti, gal blogai elgiasi ne tik partneris, bet ir tu?
Gal aš tiesiog bijau jį/-ą prarasti ir dėl to „aukoju“ savo puikų gyvenimą? Įsiklausykite į save. Širdis pasako, kas yra kas. Čia draugai nėra geri patarėjai.
Jie gali sušvelninti situaciją ir sakyti, kad tai normalu, kad meilė – tai ne tik saldus medus…
Meilei nereikia jokių pastangų. Tai manymas, kad meilė kyla iš visiško savitarpio supratimo ir sielų bendrumo. Jeigu meilė reikalauja pastangų – vadinasi, kad tai nėra tikra meilė. Tai patogus mitas.
Juk galima po pirmo konflikto, numoti ranka ir ieškoti kitos „tikros“ meilės.
Dažnai požiūrių ir vertybių bendrumas, savitarpio supratimas traukia žmones vieną prie kito. Dažniausiai tai ir būna meilės atsiradimo priežastis.
Tačiau, kad ir kokie atrodytų vienodi, visgi visi žmonės yra skirtingi ir laikui bėgant skirtumai neišvengiamai išryškėja.
Norint, kad harmonija išliktų, nekiltų konfliktų, barnių, neigiamų psichologinių išgyvenimų, reikia stengtis kurti efektyvų tarpusavio bendravimą: grįsti santykius supratimu, įsiklausymu.
Nereikia skirtumų vertinti kaip kito žmogaus „ydų“ ar „blogybių“, gilinkitės į jūsų panašumus, o ne skirtumus.
Priimkite vienas kitą su visais trūkumais ir privalumais. Atsakykite patys sau – ar jūs tobuli? Manau, kad ne. Taigi, priimkite mylimo žmogaus netobulumą ir tobulėkite kartu.
Meilė – tai sėkmė ir laimė, tačiau jai išlaikyti reikia tvirtybės ir kantrybės. Sėkmės mylėti.
Sėkmės, meilės ir kantrybės.
Visada Jūsų ir su Jumis
Rasa Kuodytė-Kazielienė
