Tai kas tu, meile?

Štai Aistė su Aismantu kartu jau treji metai. Penktadienį - jų mažasis jubiliejus. Sveikinu! Bet kuris iš draugų nedvejodamas pasakytų: „Jie vienas kitą myli“. Myli. O ką reiškia mylėti?

Kas ta - meilė? Apie ją tiek kalbama, rašoma, svarstoma… Kaip ją apibūdinti? Ar verta jos ieškoti?

Meilė yra

Smalsumo pagauta, atsiverčiu aiškinamąjį lietuvių kalbos žodyną. Ten parašyta: „meilė – prisirišimo jausmas, pagrįstas bendrais interesais, idealais, pasirengimu atiduoti savo jėgas bendram tikslui, simpatija, artumu, lytiniu potraukiu, savitarpio palankumu“. Valio – meilė yra žodyne!

Tačiau, jei meilę galime sudėti į apibrėžimą, kodėl visas pasaulis apibrėžimu netiki ir dvejoja dėl meilės reiškimosi formų ir net egzistavimo?

Pirmosios asociacijos, pagalvojus apie meilę, - širdis, teigiamos emocijos. Vieniems meilė - kai pilve skraido drugeliai, dar kitiems meilė asocijuojasi su pasiaukojimu ir pagarba, kiti joje įžvelgia aistrą. Meilė labai skirtinga.

Daug išduoda paprastas, dažnai užduodamas klausimas. Kartais, koks nors draugas paklausia: „O tu tiki meile?“. Būtent „tiki“.

Turiu draugę, kuri po kelio traumos ir romano su busimu kunigu, atrado Dievą. Įprasta matyti, kai Dievu tiki sena močiutė ar tavo giminaičiai, tačiau keista, kai jaunas žmogus, kuris mėgaujasi visais paaugliškais gyvenimo malonumais pasako: „Dievas yra“.

Tuo metu jos akyse suspindi tokia stiprybė, jog gali pradėti abejoti savo ateizmu... Būtent tikėjimas yra didelė galia, ir nesvarbu, kuo tiki - Dievu, Alachu, šviesia ateitimi ar meile... Meilė iš esmės yra paremta tikėjimu.

Mylintis žmogus savo antrajai pusei atiduoda viską: viltį, pasitikėjimą, atsidavimą, skausmą ir džiaugsmą. Ar tai tik atidavimas? Kokia magija slypi frazėje „aš tave myliu“?

Jau esu rašiusi apie meilės rūšis, kurias išskiria psichologai. Jie pamini greitai užsidegančią aistringą meilę, meilę, kylančią iš draugiškumo, iš susiklosčiusių socialinių aplinkybių, bet vis tiek visas pasaulis žino tik vieną, daug aprėpiantį žodį „meilė“.

Galbūt meilė – tai tikėjimas, jog ji egzistuoja, o kokia ir kaip, kiekvienas sumąsto savaip.

Meilės nėra

Tačiau negalima pykti ir ant tų, kurių manymu, meilės nėra. Vis dėlto meilė nėra vienas jausmas, toks kaip džiaugsmas, pyktis, pavydas ar baimė. Meilė yra tam tikrų emocijų, pojūčių ir individualių poreikių bei normų kompleksas.

Juk vienas žmogus įsimyli choleriką, kitas sangviniką, vieni susiranda santūrų ir ramų žmogų, o kiti pameta galvą dėl nepastovių ir emocionalių priešingos lyties atstovų.

Pasak vokiečių psichoanalitiko Eriko Fromo – meilė iš esmės nėra emocija, o tik pasiryžimas skirti save kažkam, įsipareigojimas. Jo nuomone, meilė – ne širdies, o proto balso lemtas reiškinys.

Tačiau ne viskas taip paprasta. Visiems reikia pripažinimo, supratimo, visi nori, kad jais pasitikėtų, gerbtų, kad jie domintų kitus, bet ar to negalėtume sutapatinti su meile?

Vieną kartą draugas klausė, ko nori moterys, koks vyras būtų geidžiamas.

Paaiškinau jam, jog, jei žmogus tikrai patinka, tai nesvarbu, net jei jis padarys kažką, nelabai suprantamo ir priimtino merginai, tačiau, jei vaikinas nepatiks – galės ne tik gėles nešti, bet ir eiles deklamuoti – visada atsiras priežastis, dėl ko jam pasakyti „ne“.

Tas pats galioja ir vyrams. Iš esmės, meilė neegzistuoja, kaip tam tikra suprantama norma, kuri „tilptų“ į apibrėžimą. Puikiausiai palyginti ją galima su elektra. Niekas nežino, kaip iš tikrųjų ji veikia, tačiau tai netrukdo ja naudotis.

Juk kur kas lengviau pasakyti „aš jį myliu“, nei dėstyti litaniją, ką tame žmoguje vertini, ką nori jam duoti, ko iš jo tikiesi ir t.t.. Dėl tos priežasties tiesiog sakai žodį „myliu“ ir tave visi supranta – išgyveni stiprias teigiamas emocijas, patenkini savo ego.

Sakoma, jog gražiausi dalykai yra nematomi. Pačiupinėti, palaižyti, paragauti ar kitaip apibrėžti negalime ir meilės. Meilė tampa tiesiog tikėjimu, atramos tašku gyvenime arba tam tikru praeities laiko ir prasmės įvertinimu.

Beprotiškai džiaugiuosi ir sveikinu tuos, kurie turi galimybę ištarti „aš myliu“ ir neieškoti paaiškinimų. O tiems, kurie meilę vertina kaip banalų, prasmės neturintį žodį ir tiems, kurie vis gi ja tiki ir vis dar ieško, norėčiau palinkėti nebandyti kurti meilės apibrėžimo, nesistengti jos perprasti.

Žodžiai turi tik tokią prasmę, kokią mes sugalvojame. Pavyzdžiui, žodis „akis“: žmogaus akis, durų akis, adatos akis, mezginio akis... Svarbiausia suvokti ne patį žodį, bet „savo žodžių vertinimą“ ir žinoti savo įsitikinimus bei vertybes.

Penkių raidžių kombinacija niekada negalės įvertinti to, ką jaučiame, išgyvename ir kuo tikime. Tad mylėkite, tikėkite, nebijokite norėti, esate nepakartojami ir individualūs! Išlikite tokiais!

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.

Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis