PSICHOLOGAS PATARIA: „kaip amžiams palikti vaikiną?“

KLAUSIMAS: visą gyvenimą buvau aktyvi, energinga vienišė - tai šeimos bruožas. Vienatvė buvo pilnatvė ir tikrai jokia problema. Bet vėliau, viskas tapo pilka, liūdna ir nepakeliama (turėjau įvairių problemų, nesutarimų).

Vienas geras pažįstamas (vaikinas) padėjo man tai išgyventi, būdamas šalia: važinėdavome kartu, valgydavome kartu, jis tvarkė savo reikalus, o aš būdavau šalia.

Vėliau pradėjome kartu dirbti (mūsų specialybės panašios). Blogos mintys pasitraukdavo, kai būdavome kartu. Žinoma, kildavo minčių apie „draugavimą", bet jis tikrai buvo ne „mano" žmogus.

Bet visgi „draugavimas" prasidėjo. Vis galvojau, kad tai netyčia įvyko, tuoj viskas baigsis ir bus gerai, bet tai trunka ketverius metus. Gyvenome kartu, buvo daug gero, bet vėliau santykiai ėmė blogėti.

Skyrėmės gal kokius 20 kartų, bet po to su ašaromis grįždavome vienas pas kitą. Jis labai geras žmogus. Aš… Gal irgi ne ragana.

Bet jis - ne man, o aš ne jam – mums ne pakeliui. Mūsų bendravimas buvo vienas kito kankinimas arba prisitaikymas vienam prie kito ir kankinimasis.

Atrodo, pagaliau išsiskyrėme. Manau, visiškai. Susibarėme, vienas kitą išvadinome įvairiausiais žodžiais.

Dabar suprantu, kad pykčiai tik skaudina ir verčia galvoti, gal nereikėjo taip, gal derėjo pasielgti kitaip.

Mano klausimas - kaip nutraukti šį užburtą ratą. Jei suvokiu, kad negerai kartu nei man, nei jam, bet silpnumas ar prisirišimas, ar pripratimas prie žmogiškos šilumos, vėl grąžina į tuos nelaimingus santykius.

Kaip nepasiduoti silpnumui ir negrįžti vėl? Protu suvokiu, kad tikrai nereikia, bet ką daryti su širdimi ar silpnumu?


ATSAKYMAS: būna žmonių, kurie įsikalba sau, kad yra vienišiai ar pasmerkti būti vieni, ar vienatvė jų dalia, jų likimas, jų giminės prakeikimas.

Tiesą sakant, net ir tie, kurie mėgsta būti vieni daug laiko, nori, gali ir dažnai sugeba gyventi drauge su kitu žmogumi.

Kai sakau, kad esu vienišė, save apibūdinu kaip ypatingą žmogų. Tokią, kuri gali apsieiti be kitų, kuri savarankiška, nepriklausoma, viską galinti ir tikrai nepražus be artimo žmogaus.

Už šios pozicijos slepiasi labai jautri, pažeidžiama ir neryžtinga siela, kuri labai daug reikalauja iš savęs ir kito, kuri visada abejoja, ar negalima buvo geriau atlikti darbą, arba pasirinkti tinkamesnį žmogų.

Sakykime, jūsų istorijoje - panaši padėtis. Jus ištiko gyvenimo prasmės krizė. Jaunuolis padėjo jums išgyventi krizę, buvo kartu, vedžiojo ar vežiojo visur ir padėjo atsitiesti. Labai žmogiška, suprantama ir pagirtina.

Jūs ėmėte jaustis artimesni, radote daug bendrų interesų, netgi įsidarbinote vienoje vietoje, apsigyvenote drauge. Bet tai neatitiko tavo pačios įsitikinimų apie vienatvės prasmę.

Vaikinas tave savotiškai nuginklavo, parodydamas, kad artimi žmonių santykiai labai svarbūs, reikalingi ir vertingi. Tam, kad gyventumei pagal savo vienatvės kodeksą, pasakei sau, kad jis – ne tas, ne „tavo“ žmogus.

Ėmei reikalauti iš jo, kad jis taptų kitoks, tuo griaudama, ką drauge su vaikinu sukūrėte draugystės pradžioje – tikrus artimus, švelnius ryšius.

Žmonės kartais aklai laikosi savo įsitikinimų netgi tada, kai šie griauna asmeninį gyvenimą. Žmonėms atrodo, kad žmogų pakeisti arba susirasti kitą yra lengviau, negu padaryti savo vienatvės kodekso „reviziją“ arba, kitaip tariant, pasikeisti pačiam.

Taigi, prasidėjo konfliktai, rietynės. Jūs nė vienu žodžiu neužsimenate, kas jus taip abu supriešino, iš kur atsirado tiek pykčio ir nesutarimų. Iš to aš spėju, kad nesutarimų turinys netgi nesvarbus. Svarbiausia – jis ne „tavo“ žmogus.

Aš įtariu, kad tave išgąsdino stiprūs jausmai ir artimi santykiai, kad suabejojai, ar gali išsaugoti savo išdidumą ir savarankiškumą, būdama tokia priklausoma ir norėdama būti drauge su vaikinu.

Jeigu būtum visiškai abejinga jam, seniai būtumėte atsisveikinusi su vaikinu. Bet tau kaip ir kiekvienai gyvai būtybei reikalinga šiluma, supratimas, švelnumas, meilė. Taip ir rašai, kad baisu vėl sušilti, pajusti prieraišumą ir troškimą būti drauge.

Aš nežinau, ar tau verta ar neverta dabar išsiskirti, bet tikrai žinau, kad turi su savimi rimtai pasikalbėti ir save padrąsinti, kad tau kaip ir kiekvienam reikia meilės ir globos.

Tavo išdidumas, nepriklausomybė ir savarankiškumas nebus sunaikinti, jeigu leisi sau tiesiog mylėti ir būtų mylimai, priklausyti kitam ir leisti kad kitas būtų nuo tavęs priklausomas. Tada nutrauksi kankinimosi ratą ir žinosi, kaip pasielgti gyvenime.

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.

Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis