PSICHOLOGAS PATARIA: „praradau savo Dievą“

KLAUSIMAS: paskutiniu metu pradėjau nebejausti Dievo buvimo. Nesu religinga, tačiau tikinti, ir jausmas, kad jo nėra, mane truputį gąsdina. Tikėjimas anksčiau užpildydavo mano sielą kažkokiu geru jausmu. Manau, kad Dievas buvo man lyg įkvėpimas, tikslas, „autoritetas'', globėjas - visa viename. Jis buvo dalis manęs, niekad negalvojau, kad galėčiau jo netekti.

Tačiau taip įvyko, jaučiu, kad iš sielos atimta svarbi dalis. Keisčiausia tai, jog tai pradėjo vykti, kai, rodos, pradėjau suprasti save, tapti dvasinga. Nejau Dievas reikalingas tik tuomet, kai žmogui blogai? Kaip vėl jį atrasti?

ATSAKYMAS: tikėjimas – labai asmeniškas ir gilus patyrimas, kurio metu visa sielos esybe jauti Dievo buvimą, jo meilę ir rūpestį, jo palydimas žinai kryptį, kuria reikia eiti gyvenime.

Kadangi Dievas yra esminė žmogaus dvasios dalis, tai jis buvo, yra ir liks kartu su žmogumi visą gyvenimą, nepaisant abejonių, vidinių klausimų ir kankinančio svarstymo, kas gi atsitiko su Dievo buvimu.

Šventieji, mokytojai, tikintieji yra patyrę tikėjimo abejonių, išgyvenę praradimo išbandymų, kai kurie netgi išsižadėję savo tikėjimo, maištavę ir nusivylę.

Bet vėliau jie per maldą, atgailą ir Dievui skirtus darbus bendruomenėje, susigrąžino tikėjimo dovaną. Toks kelias laukia kiekvieno, kuris ieško ryšio su Dievu.

Kadangi kiekvieno žmogaus gyvenime atsitinka nelaimių, išbandymų ir dilemų, dažnas žmogus ieško pagalbos religijoje. Būtent tais periodais, nes pasijuntame silpni ir pasimetę. Turbūt ir pačiai tikėjimas buvo ta atspara ir paguoda, kai buvo blogai.

Taip jau yra „surėdytas“ žmogus, kad, bėdoje ir kančioje pajutęs savo bejėgiškumą, ieško dvasios stiprybės tikėjime. Ne tik Dievas padeda žmogui, bet ir žmogus, lydimas įsitikinimų, kad reikia gyventi teisingai, įgyvendina religines vertybes, jas skleidžia ir dalija kitiems.

Kai esi vaikas, tai Dievą suvoki kaip gerąjį senelį burtininką, kuris gali viską, ko jo karštai paprašysi. Vėliau Dievo buvimas tampa daugiau dvasine patirtimi, išgyvenimu, ryšio patyrimu.

Jeigu dabar pačiai tenka abejoti, neberandant tokio globėjo ir užtarėjo savo viduje, tai nereikėtų savęs dėl to smerkti arba pradėti gyventi baimėje. Dievo buvimas pasireiškia ne viena forma, ryšys su juo vystosi, keičiasi, bręsta. Negali žinoti, kaip naujai atrasi Dievo buvimą savyje.

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.

Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis