Kai pavasaris trukdo mokytis...

Tingulys apima, kai žemę nutvieskia pavasario saulutė... Kodėl mums tada taip sunku prisiversti mokytis? Egzaminai ant nosies, o taip nesinori sėdėti prie knygų... Taip, lengviausia apkaltinti pavasarį, kad ne tai galvoje, kas turėtų būti… O galvoje – vėjai: pasivaikščiojimai gamtoje su draugais, mylimu žmogumi.

Suprantama, oras kelia ūpą, tačiau šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip prisiversti mokytis net tada, kai už lango žydintis pavasaris. Tam reikalinga stipri vidinė motyvacija. Būtent motyvacija – vidinė paskata veikti ir judėti į priekį itin lemia mūsų aktyvumą ar apatiją mokytis.

Taigi, paklauskite savęs, kodėl jūs mokotės? Dėl savęs? Dėl tėvų? Dėl gero pažymio? Dėl to, kad įrodytumėte kitiems, kokie esate šaunūs?

Labai svarbu suprasti, kodėl tau svarbu mokytis. Tam būtina suteikti reikšmės, kitaip niekaip neprisiversi sėdėti prie knygų. Puikiausia, kai mokymosi svarba suvokiama kaip būtinybė tau pačiam, ji kyla ne iš tėvų, ne draugų, ne mokytojų – o iš tavęs.

Veikti mus skatina:

Interesai - tai emociškai reikšmingi ir reikalingi mūsų gyvenimo dalykai. Interesai gali būti siauri ir platūs. Paauglystėje būdingi nestabilūs ir platūs interesai.

Šiaip puiku, kai žmogus turi daug interesų. Jis tampa įdomesnis kitiems, plačių pažiūrų. Nieko nėra nemaloniau, kai žmogus „įsikanda“ ir laikosi tik vieno intereso, pvz., skaito tik fantastines knygas, o juk egzamino metu reikia būti perskaičius ir kitų literatūros kūrinių.

Visgi, kai mokomės, mes privalome apriboti kitus savo interesus, t.y. vienu metu negalima groti gitara ir mokytis matematikos.

Vyksta tikrai ne itin malonus konfliktas. Juk ir ta pavasario saulutė, ir draugai skatina nesimokyti – taigi, reikia susiaurinti savo interesus ir suteikti pirmenybę tam, kas itin tau svarbu šiuo metu – egzaminai, sesija, kursinis darbas.

Įsitikinimai. Jie formuojasi veikiami aplinkos, sukauptų žinių ir patyrimo. Sąmoningai ar ne, siekiame savo įsitikinimų patvirtinimo.

Jeigu mūsų įsitikinimai pozityvūs, pvz. „mokytis yra super – tiek daug visko sužinau“, tuomet mūsų veikla – mokymasis – yra kryptingas ir mes jaučiame pasitenkinimą mokydamiesi.

Jeigu tai ne mūsų, o kažkieno primesti įsitikinimai, kad reikia mokytis, tuomet mes išgyvename stiprų vidinį diskomfortą. Taigi, paklausk savęs, kas tau yra mokymasis? Malonumas ar kančia?

Jeigu kančia – pabandyk atsakyti, kodėl? Gal skausminga nesėkmė paveikė tavo įsitikinimą? Gal buvai neteisingai įvertinta/-as, nors taip stengeisi?

Labai svarbu suvokti, kad mūsų mąstymas veikia mūsų veiklą, mūsų požiūris – visagalis.

Nesėkmės atveju mes nusiviliame kitais, savimi. Taigi, pažvelk į savo nesėkmes atlaidžiau: kas nieko nedaro – tas neklysta.

Išdrįsk keisti įsitikinimus, pamiršk senas nuoskaudas, išsiaiškink jas ir susitaikyk su jomis. Svarbiausia, nusiteik pozityviai mokslo atžvilgiu...

Vertybės. Jos neatsiejamos nuo mūsų paskatų veikti. Jeigu mokslas tau yra vertybė, tuomet tau lengviau mokytis, pvz. „man patinka intelektualūs žmonės – aš irgi noriu tobulėti ir vis daugiau sužinoti“.

Veikla ir gyvenimas tampa prasmingesnis, kai jis paremtas vertybių siekimu. Mes to norime, mes tuo tikime ir veikiame ne todėl, kad kažkas to nori ar tiesiog, kad reikia, o todėl, kad mums tai svarbu.

Atsakyk sau, ar tau mokslas ir geresnis pasaulio pažinimas vertybė?

Siekiai. Tai pirminė paskata. Siekis turi būti suvoktas: mes turime žinoti, kokio rezultato ir pasiekimo mes trokštame, pvz. „aš noriu puikiai išlaikyti egzaminus“ ir/ar „aš noriu puikiai arba gerai išlaikyti matematikos ir lietuvių kalbos egzaminus“.

Pavyzdyje pateikiau du variantus: suvokiant savo siekius, svarbus realistinis požiūris. Kuo mūsų siekiai sunkiau pasiekiami, tuo jų pasiekimas sunkesnis, o kartais net neįmanomas.

Siekti visgi reikia įmanomo, pagal savo galimybes, neprievartaujant savęs. Mes esame riboti žmonės, todėl nepersistenkite su siekiais ir moksle. Daug siekiant ir to nepasiekus, labai lengva nusivilti ir ilgam nugrimzti į mokslo „negalią“, kai apskritai nesinori mokytis ir nematoma mokslo prasmė.

Tikslai. Tai tarsi veiklos rezultatų vaizdiniai. Tikslai turi būti aiškūs ir konkretūs, pvz. „aš domiuosi chemija ir aš būtinai studijuosiu biochemiją“.

Tikslai labai panašūs į siekius/norus, tačiau tikslas turi turėti itin konkretų rezultatą, sietis su konkrečia nauda asmenybei.

Tik turint konkrečius tikslus mūsų veikla tampa kryptinga ir veda į rezultatą.

Tuomet mes nesiblaškome, o tiesiog veikiame. Taip pat svarbu vienu metu nenusistatyti sau per daug tikslų, pvz. „būsiu gera mokinė, puiki draugė, šauni mergina, aktyvi visuomenininkė ir gera pagalbininkė mamai“.

Laikas – ribotas, pasvarstykite, ar įmanoma vienu metu būti gera mokine, puikia drauge, šaunia mergina vaikinui, aktyvia visuomenininke, gera pagalbininke?

Na, nežinau, kaip tau, bet man tai nerealu. Taigi, kai mokotės, supraskite, kad draugai ir mylimas žmogus, mama, jaunimo organizacija turi suprasti, kad šiuo metu tu skiri daugiausia dėmesio mokslams.

Svarbu, kad mūsų motyvai būtų artimi mums, o ne kažkieno „primesti“ arba pasirinkti tiesiog, kad „reikia kažką pasirinkti“. Kai jaučiame, kad tai - mūsų motyvai, mūsų norai, mūsų siekiai, mūsų tikslai – tada atsiranda asmeninė atsakomybė už tai, ką mes darome, to siekdami.

Juk jeigu mokomės dėl tėvų – tai paprasčiausiai galime pavargti stengtis, o jeigu o jei mokomės dėl savęs – mes nugalime vidines kliūtis ir braunamės į priekį, pažinimo ir žinių pasaulį.

Tik nesakykite, kad viską gadina pavasaris – prisiimkite asmeninę atsakomybę už save, savo veiksmus. Mes – savo gyvenimo kūrėjai.

Sėkmės, meilės ir kantrybės.
Visada Jūsų ir su Jumis
Rasa Kuodytė-Kazielienė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis