Interviu su savimi apie meilę

Neskubėkite manęs vadinti šizofrenike, psichuojančia arba pasimaišiusio proto asmenybe. Užduoti klausimus sau, patikėkite manimi, yra daug sunkiau negu tam, iš kurio imi interviu.

Sakysit - juokai, nerado pašnekovų ir teisinasi... Bet aš kategoriškai nesutinku – juk pašnekovais nori tapti daugelis. Ta menkutė šlovė būti aprašytiems, labai traukia, dėl jos daugelis galėtų nemažai ir padaryti, ir papasakoti.

O kas iš to, kai nuolat rašai apie kitus? Ir net labai intymiomis temomis? Tarkime, meilės... Šį kartą savo vardu kalbuosi su visais, kurie man sakėte, kad karštai arba nelabai mylite.

- Šia tema esate kalbėjusi su daugeliu bendraamžių ir vyresnio amžiaus žmonių. Taigi, kokie bendri klausimai ir neaiškumai iškyla abiejų amžiaus grupių žmonėms, kai jie kalba apie meilę?

- Kartais moksleivės domisi, kodėl meilė – moteriškosios giminės daiktavardis, nors jos myli vyriškosios giminės atstovus. Arba, kodėl kartais yra mylima šiaip sau, už nieką, ne už žydras akis ar dailią šypseną, bet už kvailą žvilgsnį ir kreivus dantis...

- Su kuo lygini meilę tu?

- Meilė – tai tas pats, kas „sisioti” į kelnes – visi mato, bet tik tu vienas jauti tą šilumą...

- Kaip meilę vertina tėvai, mokytojai, dėdės ir tetos?

- Požiūrio kampas gana kreivas. Tėvų nuomonė apie vaikų meilę – viskas gerai, tik po vestuvių. Mokytojai galvoja panašiai – viskas gerai, tik gal „nekabink” manęs.

Keisti dėdės – „rodyk, ką moki”, o tetos apie meilę kaip ir močiutės galvoja labai „stačiu“ kampu – kai duoda – imk, kai muša – bėk (čia suprask, vyras duoda žiedą – tekėk, bet jeigu „duoda į galvą” – skirkis).

- Ar meilė – viešas dalykas?

- Meilė viešesnė už dienraštį ir išsamesnė už mėnraštį, nes kai myli, tai net tylėdamas tu myli garsiai: akimis, judesiais ir šypsena, kuri prašosi „į dantis”.

Mylint nebūtina tapti tokiu viešu kaip, pavyzdžiui, „Miegančioji gražuolė” ar „Pelenė”, nes jų meilės dramas žino visas pasaulis! Užtenka mylėti taip, kad mylimasis suprastų tavo reiškiamus jausmus jam.

- Kodėl kartais taip sunku pamilti kitą ir taip lengva mylėti save, ir atvirkščiai?

- Todėl, kad žmogus arba narcizas arba pienė. Yra tik du variantai ir jokio tarpinio. Nors abu augalai žydi geltonai, tačiau abu jie labai skirtingi. Vienas savo meilę dalina tik sau, o kitas išbarsto po visą pievą ir savo geltona meile užkrečia visus. Lygiai kaip ir žmogus.

- Bet nejaugi meilė neturi spalvos? Raudonos, kraujo ar ugninės?

- Tikrai ne. Meilė turi daug spalvų ir atspalvių: būna žalia meilė (pradinukų), mėlyna meilė (dažniausiai studentų, kurie būna pavydūs ir dažnai mėlsta iš pykčio, jei kas nors jų meilės fronte būna ne taip), balta meilė (gal ir nelabai tyra, bet tikrai skaidriai balta yra pensininkų meilė), juoda meilė (jaunų, pagyvenusių ar senų žmonių aistringa meilė, pavadinta „aš – tavo, tu – mano” ir daugiau niekieno), žinoma, raudona meilė (tik mirtis mus išskirs).

- Ar yra meilės ribos?

- „Vidury žemyno, prie vandenyno...” meilė, kaip ir skani sriuba arba skaičius 0 – beribė.
- Kiek ir ką labiausiai ir ilgiausiai mylėjai?

- Nuo pat gimimo myliu mamą, vėliau – tėtį, paskui šunį ir tik po jo buvo kaimynų berniukas, fizinio lavinimo mokytojas, mokyklos direktorius, kaimo senelis...

Vyrai niekada neturi būti pirmoje vietoje. Pirmiausia, moteris, o tik paskui, su amžiumi renkantis vis vyresnį (kaip ir vyną – su metais tik geresnis ir brandesnis), galima mylėti ir vyrą. Bet vyrą reikia mylėti kaip kūrėją, o moterį kaip potencialią jo planų vykdytoją. Aš už tradicinę šeimą!

- Ko reikia, kad būtum mylimas/-a?

- Yra vienintelis teisingas atsakymas – nėra teisingo atsakymo. Meilė per daug savanaudiška ir paslaptinga, kad apie ją žinotum viską. Tačiau jeigu ką nors naujo sužinosi, tuomet parašyk – tikrai lauksiu.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis