PSICHOLOGAS PATARIA: „moku „kabinti“ paneles, bet juk tai taip netikra...“

KLAUSIMAS: galbūt mano klausimai pasirodys kiek keistoki, bet noriu pasidalinti mintimis, kurios mane lydi nuolat. Jei atsakymų į šiuos klausimus ir nėra, manau, vis tiek parašysite ką nors protingo ir verčiančio susimąstyti.

Baigiu išaugti paauglystės laikotarpį ir žengiu į „suaugėlių" gyvenimą, taip ir nepatyręs vadinamosios „meilės".

Kas gi ji iš tikrų yra? Ar meilė tai - kai vyriškis apvaisina „patelę“ ir kai ši paskui jį „suėda“?

Kaip bebūtų, pasąmoningai visi siekiame artimesnių santykių su priešingos lyties atstovu. Ir tiesą sakant, pačiam dėmesio iš „patelių" niekada netrūko.

Man net atrodo, galėčiau ir net žinau kaip patikti merginoms, tik susidaro įspūdis, kad visa tai nenatūralu: kodėl man reikėtų kažkuo apsimetinėt, kad ją surasčiau?

Elgtis vienaip ar kitaip vien tam, kad patikčiau? Ar taip elgdamasis ją rasiu? Gal tuomet ir ji pati tebus tokia pat apgaulė kaip ir aš?

Ir dar ta žmonių prigimtis... Juk nėra jokio amžino ryšio, dažniausiai žmonės gyvena kartu iš patogumo, nors iš pradžių gal jiems ir atrodo, kad tai meilė, jie prisiekinėja, kad nekeistų vienas kito į nieką kitą, bet juk taip nėra.

Atsitikus kokiai nelaimei, dažnai ir be priežasties, viskas pasibaigia. O neretai meilę pakeičia neapykanta ir viskas virsta melu.

Nors jau norėtųsi pačiam turėti artimą žmogų, galvojant apie meilę kyla vienintelis žodis: KOKTU!

Pastaruoju metu bendrauju su viena panele. Ir ji man atrodo beveik tobula. Kartais net atrodo, kad aš ją..... myliu. Bet tas jausmų netikrumas tiesiog viską verčia aukštyn kojomis…

ATSAKYMAS: išties esi labai įsitempęs, manau, yra apie ką pasvarstyti, atsakant į šį laišką. Visas laiškas, kurį teko sutrumpinti, persmelktas vidinės kovos. Vienoje pusėje skamba balsai, tvirtinantys, kad nei meile, nei merginomis pasitikėti negalima, nes visos merginos panašios į plėšrūnes, kurios „gavusios“ meilę ir pripažinimą, būtinai sunaikins tą, kuris prisipažino, parodė jausmus, „susileido“.

Įsivaizduoju, kad labai baisu ir nesaugu gyventi pasaulyje, kai atrodo, kad už meilę gali būti „suvalgytas“. Kitaip tariant, sunaikintas vien todėl, kad norėjai artimų, šiltų ir saugių santykių, svajojai apie romantiškus pasimatymus arba malonias akimirkas dviese.

Gal todėl gindamasis nuo troškimo surasti artimą draugę ir patirdamas siaubą, kad tave troškimai užvaldo, saugaisi jų.

Vartoji žodžius „apvaisinimas“, „patelė“, „suvalgyti“ ir taip sumažini savo nerimą, viską paversdamas technine kalba su cinizmo priemaiša.

Skaitydama tavo laišką prisimenu, kaip sielos demonus piešė du žymūs ispanai Goya ir Salvadoras Dali. Juos skiria daugelis amžių, bet jie abu labai taikliai perduoda savo paveiksluose aistrų ir baimių sąmyšį. Tu ir pats gan tiksliai aprašai painiavą savo sieloje.

Man suprantamos tavo baimės, apie kurias rašai. Tu jas „taikliai“ pavadini tikraisiais vardais. Viena iš jų – tai baimė būti užvaldytam jausmų - demonų, o kita - būti paliktam su sudaužyta širdimi. Tu rašai apie nepasitikėjimą moteriškąja gimine. Bet tai tik baimė, kad gali būti įskaudintas arba sužeistas.

Kitoje tavo minčių barikadų pusėje kaunasi sveikas potraukis, švelnūs jausmai ir žmogiškas noras turėti draugę. Todėl dabartinis patyrimas, būnant su mergina, atrodo labai stiprus ir tuo pat metu labai trapus. Netgi atrodo, kad tikrai esi įsimylėjęs. O kadangi įsimylėjęs kiekvienas pasidaro labai jautrus ir pažeidžiamas, baimės taip pat sustiprėja. Kuo tavo stipresni jausmai, tuo didesnės iškyla „moterų šmėklos“.

Kartais reikia tik palaukti, kol gąsdinantis patyrimas pats išsisklaidys. Būtų gerai neskubėti ir iš anksto visko pačiam nesugadinti.

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.

Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis