KLAUSIMAS: visada, kai man tenka bendrauti su kokiu nors vaikinu ar mokytojais, aš be galo išraustu. Man pasidaro labai gėda ir kartais negaliu pralementi nė žodžio. Šitas mano kompleksas mane labai trikdo.
Aš negaliu normaliai kalbėtis su žmonėmis, nes labai bijau išrausti. Kai pasidarau raudona, iš manęs daug kas tyčiojasi, rodo pirštais.
ATSAKYMAS: paraudimas susijaudinus – labai nemalonus
patyrimas.
Paprastai parausti gali kiekvienas žmogus – tai yra su nervų sistema ir kraujotaka susijusi kūno reakcija. Paraudimo praktiškai negalima kontroliuoti, kaip negalima sukontroliuoti mirksėjimo, prakaitavimo, rankų drebėjimo.
Tu apibūdinai, kad parausti, patekusi į netikėtas situacijas, kurios tau labai reikšmingos – išrausti pakviesta atsakinėti prieš klasę arba užkalbinta vaikino.
Paraudimas yra tartum lemputė, kuri įsijungia prieš tavo valią, ir parodo, kad tu jaudiniesi, kad tu vertini situaciją, į kurią pakliuvai.
Tu nenorėtumei, kad tave pastebėtų, o užsidegęs veidas – tarytum šaukiasi dėmesio.
Dažniausiai paraudimas siejamas su gėdos jausmu, kai esi aptiktas/-a, atsidūręs/-usi nepatogioje padėtyje. Paraudimas tarytum atskleidžia, kaip gėdijiesi savęs, kad tave kalbina vyriškos lyties atstovas arba kaip pasirodysi prieš visą klasę.
Pirmiausia, turiu tave nuraminti. Natūralu norėti, kad kiti žmones kartais kreiptų į mus dėmesį. Kiekvienam reikalingas aplinkinių dėmesys. Tai nėra smerktinas noras.
Tau tavo paraudimas atneša žymiai daugiau išgyvenimų, nes tu manai, kad visi tavo „užsidegusį“ veidą iš karto pastebi ir išjuokia.
Kiti toli gražu nesirūpina ir taip akylai neseka, ar tu paraudai ir kada tu paraudai. Labiausiai kankiniesi tu pati.
Pasikeitęs požiūris į paraudimą sumažina patį paraudimą ir diskomfortą nuo minties, kad parausi.
Bet koks bandymas neparausti sukelia tik dar daugiau įtampos ir nerimo, nes paraudimas pats save kontroliuoja.
Nustok kovoti su savo paraudimu.
Tu turi sau pasakyti, kad sutrikti, pasimesti ir parausti yra natūralu, normalu, nors tave ir labai erzina tai.
Tu juk nesmerki ir nesijuoki iš kitų, kai pamatai, kad jie paraudo arba sumišo netikėtose situacijose.
Kitas dalykas, grūdink savo sugebėjimą parausti. Duok sau komandą – „dabar, kai mane pakvies prie lentos, aš būtinai parausiu“. Ir tai kartok kiekvieną kartą, kai nujausi, kad gali parausti.
Arba pasakyk sau taip: „aš dabar būtinai noriu parausti“. Šis būdas vadinamas paradoksalios intencijos būdu ir yra veiksmingas.
Bjauru, kai negali atsikratyti kokio nors dalyko. Keista, bet jis pats sumažėja arba pasidaro nebe toks aktualus, kai pakeiti požiūrį į jį ir šiek ties paaugi.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.
