Meilė - ramunės žiedlapiai ar lova?

DELFI gatvės redakcija gavo laišką iš nuoširdaus ir vis dar meile tikinčio vaikino ( o tai ir džiugina, ir graudina, juk laiškas vienas... NET ar TIK vienas...), kuris drąsiai pasidalino savo mintimis ir abejonėmis, stengdamasis suprasti, kur slypi meilė.

„Meilė. Kas yra tas jausmas? Galbūt jis net neegzistuoja, galbūt tai - tik žmonių prasimanymas, kuris yra bevertis... Kuris yra visiškas nulis daugeliui žmonių.

Juk net skamba per daug „nerealiai“: kiekvienam žmogui skirta tik viena idealiai tinkanti jo antroji pusė… O jeigu mano „pusė" yra Afrikoje? Tuomet būtinai privalau keliauti į Somalį, kad ją sutikčiau ir būčiau laimingas? Tai taip kvaila, beprasmiška ir teatrališka...

Kokiame pasaulyje mes gyvename? Kupiname apgavysčių, gundymo ir sekso? Daugeliui tampa nesvarbios jokios moralinės normos. O gal šiais laikais madinga jų nesilaikyti?

Iš tiesų dabar žodis „meilė" vartojamas ne pagal paskirtį (dažniausiai iš vaikinų lūpų). Jau atsibodo klausyti draugų pasakojimų apie jų santykius, kurių vienintelis tikslas ne jautrumas, o „lova“. Kaip vulgaru ir... „madinga“!

Atrodo, kad žodžio „myliu" paskirtis suprantama tik merginai. Galbūt aš vienintelis galvoju priešingai?

Juk meilė - tai jausmas, jungiantis dvi širdis, meilė negali būti
vienpusė, tik abipusis jausmas gali sušildyti, tik dvi širdys kuria
harmoniją, ramybę ir palaimą. Ramybę ir džiaugsmą, kurie veda i dvasinį pakylėjimą, dar vadinamą gyvenimo tikslu.

Juk anksčiau žmonės toleravo tik tyros meilės principą... Praeityje meilė buvo labiau vertinama... Ir ši praeitis - visai netolima: vos prieš 5-8 metus viskas buvo kitaip... Žodis „meilė" reiškė „viską", meilė buvo reikšmingiausia gyvenimo dalis...

Tada naktys virsdavo apmastymais: ar aš jai patinku, nors buvo akivaizdu, kad atsakymas teigiamas.

Kiekvienas ramunės žiedlapis, nukritęs ant kvepiančios pavasario žolės, skaičiuojant „myli - nemyli", tapdavo meilės simboliu...

Ir kas pasikeitė per šį trumpą laiką? Juk 8-eri metai palyginti su
žmonijos egzistencija žemėje yra tik smėlio grūdelis didžiuliame paplūdimyje!

O taip! Baigėsi vaikystė. Suaugusiųjų pasaulyje meilė yra visai kitokia: viskas daug painiau, sudėtingiau ir... iš tikrųjų „klaikiau“.

Dabar prieš pasakant „myliu", reikia gerai pagalvoti, ar tas žodis reiškia tą patį, kaip ir vaikystėje nukritę ramunės žiedlapiai ir bemiegės naktys...

Jei jaučiame tą patį vaikystės virpuliuką, tuomet „taip“, sakyk,
šauk, rėk, kad myli!

O jeigu ne, geriau patylėk, netark žodžio be reikalo, neglumink kito žmogaus, nesistenk meluoti vien dėl aistros, būk žmogumi galų gale... Nepamiršk savo prigimties ir pagrindinio gyvenimo tikslo - idealiai tinkančios „gyvenimo puselės“ pašonėje...

Todėl sakyk, kad myli, tik jei iš tiesų taip yra.

Nematai meilės? Ji yra! Tik nesistenk jos ieškoti - ji pati ras tave!
Ir tau tikrai nereikės keliauti į Afriką. Tiesiog tikėk!“

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.

Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis