Kai tampame svetimi sau: emocinis nestabilumas

Kartais mūsų gyvenime pasitaiko situacijų, kai tenka reaguoti greitai, mes skubame, nervinamės, mes bijome ir pasielgiame neprognozuotai. Patys nustembame – negi aš taip galėjau padaryti. Pasibaisime savimi, suabejojame savo emociniu stabilumu

Šiame straipsnyje kaip tik ir pakalbėsime, kas yra emocinis nestabilumas, kada jis kyla ir kaip su juo kovoti.

Emocinis nestabilumas būna laikinas. Esant sudėtingai ir netikėtai situacijai, mes galime pasielgti ar sureaguoti netinkamai. Vėliau iš to galime pasijuokti, bet pamąstę suvokiame, kad poelgis buvo kvailas.

Kartais žmogus nesuvaldo savo emocijų, nes patiria stiprų ir staigų stresą, neplanuotų aplinkybių ir įvykių poveikį arba yra pavargęs. Kartais žmogus sureaguoja, skatinamas pasąmonės, kai nejučia paliečiami neįsisąmoninti, jo asmeniui ypač aktualūs
dalykai.

Emociškai nestabilios asmenybės – tai asmenys, kurių emocijos nuolat keičiasi. Jausmai neprognozuojami ir gali pasikeisti dėl menkiausių dalykų. Jiems sunku valdyti save.

Jų savęs vertinimas nestabilus ir menkiausia nesėkmė sukelia savęs nuvertinimą, didelį nerimą, stresą, net depresiją ar savęs žalojimą. Sunku nuspėti nuotaikas.

Jei jie kuo nors susižavi – tai aklai, priskiria mylimam žmogui visas geriausias savybes. Pvz., mergina ar vaikinas įsimyli ir taip idealizuoja savo mylimąjį ar
mylimąją, kad šiam net nepatogu darosi.

Jeigu jie ko nors nekenčia, tai taip pat visa širdimi, tuomet negali kitame įžvelgti nė menkiausio gero bruožo. Jie tiesiog nemato kitų spalvų – viskas jų pasaulyje yra juoda arba balta.

Taip pat jie vertina ir save, taigi yra lyg suskilę į juodą ir baltą asmenybę. Stokodami harmonijos jie dažnai praranda vidinę ramybę, dažnai išgyvena tuštumą.

Jiems svarbūs kitų žmonių palaikymas, patvirtinimas, kad jie reikšmingi.
Tik tie patvirtinimai suteikia jiems gyvenimo prasmę. Emociškai nestabilūs asmenys stipriai prisiriša ir sunkiai paleidžia žmones. Net pykdami ir konfliktuodami jie lyg „prilimpa“ prie kito žmogaus. Jie bijo vienatvės.

Bendravimas su tokiais žmonėmis labai išvargina, nuolat tvyro įtampa dėl jų
sunkiai numatomų reakcijų ir artumo reikalavimo. Jie lyg bando užvaldyti kito
asmens psichologinę erdvę, emociškai susitapatinti, nes patys neturi tikro ir harmoningo savo pačių įvaizdžio.

Su emociškai nestabiliu žmogumi yra labai sunku ir pavojingai rizikinga išsiskirti. Jie griebiasi psichologinio šantažo, grasina susižaloti ar nusižudyti. Toks pažadas gali būti lengvai išpildomas, nes jie sunkiai kontroliuoja save.

Pvz., merginą paliko vaikinas ir ji vis įkyriai jam skambina, grasina nusižudyti ar kita. Vaikinas išsigąsta ir susitaiko su ja, tačiau vėlgi prasideda didelių meilių ir didelių pykčių rutina. Vaikinas pavargsta. Jam sunku nutraukti santykius, tačiau jis ilgiau
nebegali taip gyventi.

Taigi, emociškai nestabilios asmenybės reikalauja kažko, ko pačios neturi ir ne itin supranta, ko pačios nori. Vidinė tuštuma ir ramybės nebuvimas sureikšmina kitų nuomonę, menkiausia kritika gali sukelti įsiūčio priepuolį, o atsitiktinė sėkmė paskatina puikybę.

Jie konfliktuoja su tais, kurie nesutinka su jų nuomone ir pažiūromis, juos iš karto priskiria „priešų“ kategorijai.

Emociškai nestabilios asmenybės kaip vaikai reikalauja nuolatinės emocinės globos iš žmonių, kuriuos dievina. Jų apetitas nepasotinamas. Tai itin įkyrūs ir visiškai neempatiški asmenys. Jiems menkai arba visiškai nerūpi kiti – jiems svarbiausia, kad būtų svarbus jų ir tik jų buvimas.

Šios asmenybės savo emocinius sunkumus „užkrauna“ kitiems asmenims. Kartais bendraujant su tokiu žmogumi, išgyvenamas nejaukumas, nemalonus pojūtis, lyg vyktų kažkas nesuvokiamo. Pvz., vaikinas pajuokavo, o mergina pradeda piktintis, rėkti, verkti ir vaikinas lieka pasimetęs, nesupratęs, kas vyksta.

Paauglystėje normalu prarasti emocinį stabilumą, pasielgti ne itin adekvačiai. Tuo metu vyrauja jaunatviškas maksimalizmas – jeigu mylima – tai iš visos širdies, jeigu nekenčiama – tai irgi be jokių kompromisų. Taip pat jaunas žmogus ieško savęs ir savo tapatumo, taigi, jo nuotaikos gali kisti.

Ar galima padėti emociškai nestabiliai asmenybei? Žinoma, kad galima. Reikia kelių dalykų: įsisąmoninti, kodėl kyla emocinis nestabilumas, kokios jo dažniausios priežastys, reikia išmokti suvaldyti savo emocijas, mokytis matyti, girdėti ir išgirsti bei suprasti kitą, šalia esantį asmenį, nereikalauti iš kitų daugiau nei jie gali duoti, prisiimti atsakomybę už save ir savo gyvenimą, ieškoti dvasinės ramybės.

Svarbiausia – mokėti atsiprašyti ir stengtis nekartoti tų pačių neadekvačių veiksmų. Tai nėra lengva, bet mes visi mokomės – tobulėjame nuolat. Niekada nepadėkite taško sakydami: „Aš toks/-ia ir viskas“.

Sėkmės, meilės ir kantrybės.
Visada Jūsų ir su Jumis
Rasa Kuodytė-Kazielienė

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.

Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis