KLAUSIMAS: senai ruošiausi jums rašyti ir klausti jūsų patarimo. Su vaikinu gyvename beveik metus, dar metus prieš tai tik susitikinėjome. Iš pradžių buvo viskas neblogai, kol pamačiau, kad mano brangusis turi rimtą problemą – serga alkoholizmu.
Kartą per mėnesį jis „pasivaišina” ir tos jo linksmybės tęsiasi nuo 7 iki 10 dienų. Išgėręs jis pasidaro agresyvus, ne kartą pakėlė ranką.
Prisirišau prie šio žmogaus, myliu jį, bet jo polinkis alkoholiui viską griauna.
Jau atrodo, susitvarko, eina į darbą, mūsų santykiai pagerėja ir vėl jo „pasivaišinimas” viską sugriauna, per 2 metus, kai jį pažįstu, jis jau pakeitė 4 darbovietes, kartais galvoju, kad jis manimi naudojasi, nes aš turiu automobilį, gaminu maistą, tvarkau namus, jam tiesiog patogu su manimi gyventi, o jis tik sumoka už butą ir daugiau neprisiima jokių namų ruošos darbų.
Kiek žinau jo buvusi mergina ji paliko irgi dėl jo polinkio alkoholiui. Man jo ir gaila, ir, atrodo, daugiau nebegaliu, nes kantrybė jau išseko, norisi susidėti daiktus ir išeiti.
ATSAKYMAS: labai gerai įsivaizduoju, kaip jūsų širdyje kaupiasi neviltis, o vilties lieka vis mažiau. Bet apie ką gi šis laiškas? Apie tai, kad labai norėtųsi turėti namus, artimą, švelnų, supratingą ir patikimą žmogų greta? Kad jis nekeltų rankos ir neprarastų savikontrolės?
Kyla vienas esminis klausimas, į kurį atsakius pasidaro aišku, kaip pasielgti. Ar jūsų draugas pats supranta ir pripažįsta, kad rimtai serga? Nes alkoholizmas – labai rimtas susirgimas, lydimas kitų problemų.
Vaikinas sunkiai išsilaiko darbe, nesuvaldo savo agresijos, neprisideda prie namų ruošos, būna blogos fizinės ir niūrios psichinės būklės, gėrimai turi dėsningumo požymių. Greičiausiai, jis turi nemažai dorybių, tik pagrindinė jo problema jas vis labiau silpnina.
Kadangi jūs, kaip suprantu, ne tik jį mylite, bet ir rūpinatės jo gyvenimu, yra dvi išeitys. Mobilizuoti save, jo ir savo artimuosius bei draugus, kad visi pasakytų jam apie galimą ligą ir būtinumą pasitikrinti ir pradėti gydytis.
Sergantieji alkoholizmu savo ligą neigia. Artimieji ligos ilgai „nemato“, tai yra ją taip pat neigia. Dar liūdniau, jie laukia ir tikisi, kad įvyks stebuklas ir geriantysis liausis gėręs. Tai tik apsunkina sergančiojo ir jo aplinkinių padėtį, pagilina priklausomybę.
Manau, kad mane suprantate ir galite apmąstyti savo tolimesnius žingsnius. Tikrai nebūtina manyti, kad padėtis neviltiška. Tačiau jūs jo negalite savo meile ar pastangomis išgelbėti. Jūs, deja, neturite tokios galios. Bet galite iškelti jam sąlygas ir patikrinti, ar jis tikrai rūpinasi jumis ir savimi.
Tai rimtas išbandymas, kurį turės išlaikyti jūsų draugas. Nuo jo veiksmų priklausys jo sveikata, savijauta, santykiai darbe ir namuose. Jo požiūrio rimtumą liudys ne žodžiai, priesaikos ar pažadai, bet veiksmai.
O tada reikės arba nereikės susikrauti lagaminą. Tai jau būtų ta antroji, bet visgi išeitis.
