PSICHOLOGAS PATARIA: „Gyvenimas užsienyje - tikras pragaras“

KLAUSIMAS: mama išsivežė mane į užsienį, kai buvau 14-kos. Važiuoti nenorėjau, maldavau, kad nevažiuotume, net bandžiau žudytis, kas mamą tik įsiutino. Ji pažadėjo, jei jausiuosi negerai, galėsiu grįžti, nors vis „užmesdavo“, kad viskas bus gerai ir man ten patiks.

Mama nuvedė mane į mergaičių mokyklą, nes kitokių čia nėra - tik atskiros berniukams ir mergaitėms. Niekada neprisitaikiau, bendraklasės žemino, nes esu iš kitos šalies, o kitų draugų ir neturėjau.

Gyvename mieste, kur lietuvių beveik nėra. Sakiau tai mamai daugybę kartų, o ji vis aiškino, kad per mažai laiko praėjo, viskas pasitaisys. Praėjo metai, visus metus neturėjau nei vieno draugo, sėdėdavau namuose.

Pasakiau, mamai kad nebegaliu kentėti, tačiau ji nesiruošė grįžti ar ieškoti kompromisų. Jau du metai kaip aš esu čia. Vis dar negaliu adaptuotis, neturiu draugų, klasiokės ir toliau žemina, „nusivažiavau“ moksluose, prasidėjo nemiga, depresija, baimės, kartais net panikos atakos.

Kai tik užsimenu apie tai mamai, ji pradeda sakyti, kad aš ją nervinu, „varau“ jai stresą. Ji net nesiruošia man padėti. Bandau jai sakyti, kad prarandu paauglystės metus, kad man labai nesmagu nuolat sėdėti vienai namuose. Per du metus juk nebuvau niekur išėjusi.

Ji turi draugų, turi ir vaikiną. Būdavo tik išsiskiria su vaikinu, tuoj pat susiranda kitą, todėl jai lengva kalbėti, kai ji visiškai ne vieniša. Niekada nebuvau atsiskyrėlė ar „mėmė“, bet bijau, kad po šių, veltui praleistų metų, nebemokėsiu normaliai bendrauti su žmonėmis.

Nebeturiu mėgiamų užsiėmimų, niekuo nebesidomiu. Neturiu, su kuo pasikalbėti net internetu. Bijau, kad save tik skaudinsiu, nes juk visa tai netikra - tai tik internetas. Net nebežinau, kur studijuosiu, kai baigsiu mokyklą. Esu uždarame rate ir neturiu nei kur pabėgti, nei kam apie tai pasisakyti.

ATSAKYMAS: kadangi tau teko išvažiuoti prieš savo valią ar norą ir patirti emigrantės dalią, tai tavo laiškas svarbus, nuoširdus ir reikalingas ne tik man perskaityti, bet ir šimtams, o gal ir tūkstančiams jaunų žmonių, kurie taip pat kovoja dėl vietos po saule kitose šalyse. Skaitydami tavo laišką jie ras labai daug tiesos apie save ir tai jiems bus tikra parama.

Taip, tėvai ne visada gali ir moka paruošti savo vaikus tokiems dideliems pasikeitimams. Tu nenorėjai važiuoti, bet mama buvo nusprendusi, kad taip bus geriausia jūsų šeimai. Ji norėjo, kad tau ir jai būtų geriau. Tau nepasisekė kol kas ir todėl tave užjaučiu. Bet nenuleisk rankų.

Tave labai skaudina, kad mama lyg ir buvo pažadėjusi tau galimybę sugrįžti į Lietuvą, bet tu negali tokia galimybe pasinaudoti.

Visi žinome, ką reiškia atsidurti svetimoje vietoje tarp svetimų žmonių. Kad galėtum pritapti, turi nudirbti kelis didelius darbus savo sieloje.

Vienas iš jų – atsisveikinti ir apverkti senąjį savo gyvenimą Lietuvoje. Turi susitaikyti ir išgedėti tai, ką praradai – draugus, senelius, savo miestą, savo mokyklą, savo katę, kurią turėjai palikti, savo stalą, prie kurio ruošei pamokas, lietuvišką pieną ir lietuviškas bandeles.

Turi „atliūdėti“ dėl to, kas brangiausio tau liko šioje šalyje. Gedėti labai sunku, nes sielą drasko tai sielvarto, tai siuto bangos, tai nevilties, tai neteisybės jausmai.

Viduje kyla toks didelis maištas, nenoras susitaikyti su pasikeitimu, atsisveikinti su praeitimi. Aš jaučiu, kad tau taip yra. Viskas gerai. Bet gal išnaudok šį maištą savo naudai.

Rašyk dienoraščius, žiūrėk nuotraukas, klausykis dainų iš Lietuvos, kartais gamink ką nors lietuviško, piešk, kai susapnuoji sapną apie savo klasę arba savo gatvę, augink lietuvišką augalą ant savo kitos šalies buto palangės. Susirašinėk ir kalbėkis su buvusiais draugais. Nesvarbu, kad tai virtualus pasaulis, svarbu, kad tai tavo draugai iš Lietuvos. Planuok susitikimą. Daryk viską, kas tau padės gedėti ir liūdėti. Liūdnai arba piktai, beviltiškai arba niūriai.

Kitas dalykas. Kai tu nutarsi, kad tau verta rasti savo vietą naujoje aplinkoje, tada geriau pasijusi kita kalba kalbančių mergaičių klasėje, kurioje kol kas jautiesi svetima. Taip, tu nenori ten mokytis, ten nedraugiška aplinka, tave sutinka priešiškai, žemina tave.

Tai bjauru ir neteisinga. Bet gal galima pasitelkti visokias priemones, kad pagerintum savo padėtį. O kam to reikia? Kad pabaigusi mokyklą po kelių metų galėtum pasirinkti, kur toliau studijuosi ir gyvensi – Lietuvoje ar kurioje kitoje šalyje. Tada tau bus jau aštuoniolika ir tu turėsi teisę pati spręsti. Jeigu jau reikalai krypsta į tai, kad turi mokytis toje mokykloje, tai pradėk lyg iš naujo. Aš žinau, kad praėjo du metai. Tikiuosi, ne veltui.

Mokslai „nusivažiavo“, nes tau reikėjo labai daug pastangų, kad pritaikytum prie naujos vietos, išmoktum geriau kalbą, perprastum papročius. Nenusimink, susiplanuok, kaip po vieną ar du balus pakelsi pažymius nuo kitų mokslo metų.

Per tą laiką spėsi pasirinkti, ką studijuoti toliau. Tu žinai naujos mokyklos tradicijas ir taisykles, žinai, iš ko gali sulaukti paramos. Kalbėkis su mokyklos socialine pedagoge arba su auklėtoja, tarkis su internete rastomis draugėmis iš tos pačios šalies, kas joms padėjo rasti savo vietą toje šalyje.

Kai turėsi daugiau ūpo, surenk „lietuvišką vakarėlį“ savo klasiokėms, padaryk gražių nuotraukų ir muzikos apie Lietuvą ir savo miestą prezentaciją, pagamink ką nors paprasto lietuviško. Gali ir jumoro įpinti. Nepergyvenk, kad ne visos ateis. Kurios ateis, turės progą nustebti, kaip tu šauniai sugalvojai ir kiek turi papasakoti.

Kol tavo nuotaika slogi, neversk savęs draugauti ar susirasti iš karto daug draugų. Kai jausiesi geriau, draugai ir pažįstami tiesiog atsiras tarytum savaime.

Kadangi tu daug laiko leidi namuose prie kompiuterio, tai gali išnaudoti visokias pagalbos formas toje šalyje. Išsiaiškink, kur gali kreiptis, kai jautiesi blogai, susirask tarnybas ir konsultacijas, kur teikiama ir nemokama pagalba.

Parašyk el. paštu anoniminius paklausimus apie galimybę gauti pagalbos. Daugelyje vietų yra ir el. paštu teikiamos konsultacijos. Lietuvoje tai būtų „draugo laiškai“ Jaunimo psichologinės paramos centre. Jeigu tai yra sudėtinga tau pačiai, paprašyk mamos arba auklėtojos. Jeigu atostogoms grįši į Lietuvą, susirask pagalbos čia.

Žinau, kad neatleidai mamai dėl išvažiavimo. Žinau, kad jautiesi labai vieniša. Esi kovotoja. Emigracijos stresą patiria visi, kiekvienas šiek tiek kitaip. Tai neišvengiama ir sunku.

Tavo laiškas bus vienas žingsnis link geresnio tavo ir kitų emigracijoje atsidūrusių gyvenimo.

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.

Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis