5 priežastys lipti ant to pačio grėblio

Mes mazochistai? Jis gal tūkstantąjį kartą tau neištikimas, tačiau jūs ir vėl susitikinėjat? Štai ji, susižavėjusi kitu, tave metė jau penkis kartus, bet vos tik gauni jos žinutę, kaipmat jai atleidi?

Puolimas į glėbį, ašaros, džiaugsmas... Romantika. „Sustok akimirksni žavingas“ - šią sekundę jums gera kartu.

Tačiau nepatenkinti draugai vis urzgia, kokio velnio lipi ant to pačio grėblio?!

1 priežastis. Jis/ji pasikeis

Kiekvienoje šalyje sklando tokie netekėjusių ir nevedusių mitai: kaip vieno partnerio meilė kitą atvedė į doros kelią, visas nuklydėlio gyvenimas pasikeitė kardinaliai ir toliau jie gyveno ilgai ir laimingai.

Melas! Tikėtis, kad antroji pusė pasikeis tolygu tikėjimui loterijoje laimėti milijoną. Kažkas laimi, bet visada tai būni ne tu. Aišku, kartais žmonės tikrai pasikeičia ir, matyt, antrą šansą suteikti verta.

Jei įvyko pirmą kartą, tai nereiškia, kad įvyks antrą. Tačiau, jei įvyko antrą, bus ir trečias, ir ketvirtas ir penkiasdešimtas kartas...

2 priežastis. Tu pasikeisi

Ir, matyt, blogiausia tai, kad tu tikrai pasikeisi! Arba prisitaikysi, arba tave tiesiog „sutraumuos“. Jei kada bandei kokį šimtą kartų taikytis ir vėl skirtis su savo antrąja puse – suprasi. Tikėjimas, jog susitaikysi su antrosios pusės būdu, pomėgiais, silpnybėmis yra stiprus variklis, bet trumpalaikis.

Šiandien tu jį/ją pateisini, o jau kitą dieną nori nudėti. Bandymas perlipti per save ir noras sau įrodyti, jog esamos sąlygos tave tenkina, priverčia pamiršti, jog esi lygiavertis partneris. Tampi grybu didelio medžio pavėsyje. Tavo ašaros erzina partnerį. Kaip tas grybas po medžiu jautiesi mažas/maža, niekingas/niekinga ir tavo verkšlenimų ten, aukštai, niekas negirdi. Tampi mažu bereikšmiu parazitu savo „medžiui“.

3 priežastis. Meilė nugali viską

Sveiką protą irgi... Jis girtas pasiunčia tave ten, kur karaliai pėsti vaikšto, o tu su ašaromis akyse lemeni mamai: „bet aš jį myliu“.

Praėjus dešimčiai metų supranti, kokiam nevykusiam reikalui išvaistei gyvenimą ir su skaudančia širdimi klausaisi, kaip paaugliai rėkauja: „Meilė nugali viską!”.

Dažnai, aptemus protui, atrodo, kad kito tokio nepakartojamo, nerasi. Ir tavo „meilė” – tikrai nepakartojama. Tokių nebuvo, nėra, nebus ir nereikia… Praėjus pusei metų paklausi savęs: „Ir ką aš jame/joje radau?”. Mylėjau? Buvo pasimaišęs protas? Taip! Tai nėra gėdinga, tačiau esamuoju momentu atrodai tikrai kaip beprotis/beprotė.

4 priežastis. Jie/jos turi radarą!

Taip, tikrai turi! Jau, atrodo, nutraukei nevykusius, daug ašarų ir kančių kainavusius santykius, susiradai kitą žmogų, jis tau pradeda labai patikti, ir štai pasirodo jis/ji, ta niekšinga būtybė, kuri sudaužė tau širdį, šneka visokias romantiškas nesąmones, ko, kai buvot kartu, net neminėjo. Jis/ji paršliaužia lėtai atgal, o tu – meti viską ir bėgte grįžti į senas pozicijas. Tave vėl skaudina.

Gal dėl hormono feromono, kuris traukia priešingą lytį ir išsiskiria, kai jautiesi gerai, gal tavo ex turi gerą nuojautą, tačiau kai šiam/šiai „susišviečia“, kad su tavimi buvo visai nieko, šis/ši ir vėl pasirodo tavo horizonte.

Kai esi skaudinančiųjų, o ne įskaudintųjų barikadų pusėje, viskas atrodo gana paprasta: išėjau, grįžau, vėl išėjau, kažkada gal vėl grįšiu. Nors jie/jos ir turi radarą, bet reikia gerbti save! Ir dar tą kitą, kurį/kurią būni susiradęs/susiradusi. Tad verta pamąstyti, ar yra tikslinga taikytis.

5 priežastis. Prisirišimas.

„Mes tokie artimi ir jis taip mane supranta,“ – porina man draugė, o aš sukioju pirštą prie smilkinio. Mergaite, jis tau sudaužė širdį ir ne tik! Ne šiaip sau, o su trenksmu. Jis prieš ją smurtavo.

Kartais pamirštame, kad tas artumas, kurį jaučiame tėra įprotis, o viską, ką vadiname supratimu, tinkamumu, net beprotiška meile - tėra fantazijos vaisius. Ji jau mėnesį neatsakinėja į tavo telefono skambučius, o tu vis dar aiškini, kad jūs skirti vienas kitam? Logiška? Ne.

Jei kitas norės su tavimi būti – tai ir bus. Jei norės gerbti – gerbs. Ir jokių „šiandien aš čia, o rytoj – ten“ – nebus.

Dviejų žmonių santykiai apskritai retai paklūsta logikos dėsniams. Tačiau riba tarp kvailumo, beprotystės ir tos nepakartojamos, laimingai pasibaigiančios meilės, apie kurią rašo grožinėje literatūroje, – neaiški. Vieną dieną – jūs esate romantikai, o jau kitą – tu beprotis/beprotė.

Savaime suprantama, viltis nubrėžia tam tikrą aureolę mums virš galvų, dėl to kartais jaučiamės pakilę nuo žemės ir beveik nemirtingi su savo jausmais ir emocijomis, bet labiausiai turėtų būti gaila laiko, kurį išeikvojame, spręsdami kiek daug prastas partneris yra mums netinkamas.

Jei jis netinkamas, tai ir taškas. Santykiai turi priversti šypsotis, o ne verkti. Jei be savo antrosios pusės mes šypsomės, o su ja - verkiame, tad po velnių! Ar verta šimtąjį kartą lipti ant to pačio grėblio?

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis