PSICHOLOGAS PATARIA: „Nebevaldau savęs - jaučiuosi nenormali“

KLAUSIMAS: ką tik perskaičiau straipsnį „Kai tampame svetimi sau: emocinis nestabilumas“ ir radau daug dalykų tinkančių man. Kaip tik šiuo metu jaučiu didžiulį emocinį nestabilumą, nors nematau tam jokios rimtos priežasties.

Paskutines kelias savaites tiesiog nevaldau savęs, verkiu, šaukiu, depresuoju dėl mažiausių smulkmenų, net vaikinas pastebėjo ir nesupranta kas yra, kodėl taip elgiuosi, „psichuoju“ ir t.t.

Rodos, šeimoje viskas klostosi gerai, su draugu santykiai puikūs, neskaitant mano emocijų proveržių. Jei draugas pajuokauja ar pasako ką nors, kas man nepatinka, iškart pradedu šaukti, neretai ir verkti.

Jaučiuosi nenormali, vieną akimirką atrodau sau tokia graži, viskas aplinkui taip gražu ir gera, o kitą jau neapkenčiu savęs. Dabar, rašydama jums, jaučiu didžiulę antipatiją visam pasauliui tik dėl to, kad šiandien vakare negalėsime susitikti su vaikinu.

Rodos, lyg visas pasaulis kartais nekenčia manęs, o žmonės - kažkokia pikta ir alkana minia. Ir už ką man taip nesiseka?

Juk nesu aš emocinis nestabilumas.

ATSAKYMAS: nereikėtų labai išsigąsti tokio apibrėžimo kaip „emocinis nestabilumas“. Pats savaime terminas nereiškia nieko blogo. Galima sunerimti, nežinant daugiau, kas yra psichikos ligos.

Emocinis nestabilumas daugumai žmonių asocijuojasi su rimta psichikos liga. Bet emocinis nestabilumas – toli gražu nėra tas pats, kas psichikos liga. Tai greičiau vienas iš požymių, kuris gali pasireikšti, esant psichikos ligai.

Reikėtų tiesiog žinoti, kad visiems būdingi emocinio nestabilumo laikotarpiai. Ši būsena varginanti ir sunki, todėl suprantama, kaip labai norisi, kad ji greičiau praeitų. Kaip jau autorė suprato, emociniam nestabilumui atsirasti reikia nemažo streso.

Nors laiško autorė rašo, kad viskas yra gerai, kad ir su draugu santykiai tikrai puikūs, bet čia vėl reikia pagalvoti. Iš išorės, kitų matymu, santykiai tikrai pavydėtinai geri, tačiau tai ne visa tiesa.

Žmonės gali labai gerai sutarti, suprasti vienas kitą ir bendradarbiauti kasdieniniame gyvenime. Reikia pamąstyti ir apie kitą dalyką. Kiekvieno žmogaus savijautą veikia dar ir tai, kaip žmogus jaučiasi viduje, ką mąsto ir jaučia, neturėdamas apie tai mandagiai kitiems „atsiskaityti“.

Iš šio laiško jau galima nutuokti, kad vidiniai jausmai tau kelia labai didelę įtampą ir įsiūtį. Įsiūtis žmoguje kyla iš bejėgiškumo.

Pavyzdžiui, tada, kai vaikinas išeina į darbą, nors planavote vakarą praleisti kartu. Tu nieko negali padaryti, kad jį sulaikytum. Be to, sveiku protu supranti, kad nereikėtų kelti scenų ir kabintis ant kaklo raudant. Bet širdyje skleidžiasi toks siaubingas nerimas ir ilgesys, siutas ir bejėgiškumas, kurį net nedrąsu parodyti.

Tikrai sunku ir baisu pasilikti vienai, ypač tada, kai nepasitiki savimi ir nesijauti visiškai saugi. Tas „piktas“ aplinkinis pasaulis, tie žmonės, kurie laikinai „pasiglemžia draugą“, sukelia tokią stiprią reakciją.
Ši reakcija yra mumyse likusi iš labai ankstyvų laikų, kai globojantys suaugę mums padėdavo išgyventi ir išlikti, pasirūpindavo biologiniais poreikiais. Mes išaugome, tačiau didelio streso momentais, mumyse atgimsta tokios ankstyvosios, archaiškos reakcijos.

Reikėtų save nuraminti ir pasakyti sau, kad jaustis galima visaip – ir įsiūtis, ir nerimas, ir baimė, ir džiaugsmas yra tokie pat lygiateisiai jausmai. Kartais sunku save suprasti. Tiesiog akimirkai verta sustoti, kai būni apimta jausmų, ir nesielgti taip, lyg aplinkui griūtų žemė. Palaipsniui ateis nusiraminimas ir saugumas. Sugrįš emocinis stabilumas.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis