PSICHOLOGAS PATARIA: gėda savo šeimos

KLAUSIMAS rašau, nes man sunku ir nežinau, kaip elgtis. Man beveik 17 metų. Nežinau, ką galvoti. Esu labai blogos nuomonės apie save, nors, kaip pastebiu, aplinkiniams kaip tik aš patinku ir jie negalėtų suprasti, kodėl aš tokia nepatenkinta savo gyvenimu.

Aš turiu draugų, begalę pažįstamų, žmonės mane gerbia, gal ne visad myli, bet gerbia... Bet aš jaučiuosi vieniša ir nesaugi... Aš neturiu normalios šeimos, kaip mano pažįstami ir draugai. Aš jaučiuosi prastesnė, nes mano namai ne tokie, į kuriuos galėčiau pasikviesti draugų ar net savo vaikiną...

Aš jaučiu didelį spaudimą, nes man gėda net su gerais draugais kalbėti apie savo šeimą ir namus. Beveik niekas nežino, kaip aš gyvenu, niekas ir nesuprastų manęs... Dėl šios priežasties aš net neprasidedu su vaikinais, nes negaliu jiems atsiverti ir žinau, kad anksčiau ar vėliau reikės pasikviesti į svečius....

Dėl to jaučiuosi labai blogai ir dėl to kyla konfliktų su mama, ji taip pat manęs nesupranta. Jaučiu, kad man jau būtina kreiptis į psichologą. Dabar po truputį bandau save pažinti ir matau dar vieną savo bėdą: aš dažnai bijau būti savimi ir labai bijau kitų blogos nuomonės apie mane.

Dėl to dažniausiai stengiuosi su žmogumi bendrauti taip, kad jam patikčiau. Dėl to taip pat turiu daug sunkumų, nes, kai įvyksta koks konfliktas su aplinkiniais, aš labai graužiuosi ir kaltinu beveik visad save (Kodėl nesusivaldžiau? Kodėl nebuvau protingesnė ir nenutylėjau? Ką dabar apie mane pagalvos?). Labai prašau man patarti, kaip priimti savo šeimą, namus ir save pačią tokią, kokia esu.

ATSAKYMAS: žinai, tu labai įdomi ir protinga panelė. Tu daug žinai apie save ir savo jautrias charakterio savybes. Tu esi drąsi ir nuoširdi. Nes gali pripažinti sau ir kitiems, kad tau būna sunku ir ne visada gali priimti save tokią, kokia esi.

Tu esi populiari, tave mėgsta aplinkiniai. Tu turi ir draugų, ir pažįstamų. Tu esi jautri kitiems ir patirianti daug įspūdžių. Tai reiškia, kad žmonėms su tavimi būna lengva ir jie nori bendrauti, kadangi jie jaučiasi suprasti ir išklausyti.

Bet tau nelengva. Baisiai gaila, kad nė vienas vaikas negalėjo gimdamas pasirinkti savo tėvų. Todėl vieniems pasisekė kiek labiau su tėvais, o kitiems gali būti gyventi sunkiau.

Beveik visi be išimties paaugliai ir jauni žmonės nusivilia savo tėvais, tėvų pažiūromis, tėvų pasiekimais arba netgi jų išvaizda ar uždirbamų pinigų kiekiu. Jie gėdijasi savo tėvų, slepia tėvus nuo draugų, pergyvena, kai juos su mama ar tėvu pamato parduotuvėje, pavyzdžiui, klasiokai. Jiems atrodo, kad jų tėvai turi labai didelių trūkumų. Tėvų autoritetas susvyruoja.

Būna tokių tėvų, kuriais nėra ko per daug didžiuotis. Tai tėvai, kurie geria, tiesiog negerbia vienas kito, nesugeba vykdyti pareigų ar laikytis duoto žodžio. Kartais jaunam žmogui tenka susidurti su tuo, kad tėvai nemokėjo ar negalėjo auginti savo vaikų. Tai labai sunkus patyrimas. Būna labai gėda dėl tokių tėvų. Tik kad niekaip negalima išsirinkti kitų tėvų.

Kažką panašaus nujaučiu ir tavo laiške. Tau gėda dėl savo namų ir dėl savo šeimos. Tau atrodo, kad tavo šeimos nesėkmės ar nelaimės būtinai turi atbaidyti tavo draugus. Tu manai, kad iš tavęs pasijuoks, jeigu sužinos, iš kokios tu esi šeimos. Gal ir taip, bet gal ir ne.

Bloga nuomonė apie save dar visai nereiškia, kad kiti irgi blogai mąsto apie tave arba tavo šeimą. Tik bėda, kad kartais tu pati gali nejučiomis išsirinkti iš visų galimų draugų ar vaikinų tokį, kuris būtinai bus nejautrus, kritikuojantis ir smerkiantis. Ir taip tu savo baimes paversi tikrove.

Aš labai linkėčiau truputį daugiau nutrūktgalviškumo ar paprasčiausio impulsyvumo. Tu labai galvota, tau tikrai užteks laiko viską apgalvoti. Leisk sau nesukti galvos, ką pagalvos kiti. Visi yra laisvi galvoti, ką nori. Žmogus gana trumpą laiką sugeba kitus veikti taip, kad jie galvotų, kaip jis nori.

Netrukus žmonės ima mąstyti objektyviau. Todėl pastangos būti miela, supratinga ir gera nelabai apsimoka. Visiems mums pasitaiko nesusivaldyti, susinervinti ir juokingai pasirodyti, būna ir gėda. Bet draugai ar tikrai rūpestingi žmonės dėl to nepakeičia savo nuomonės apie tave.

Dar vienas pastebėjimas. Nežinau, kas tau sakė, kad būtinai turi pakviesti savo vaikiną į savo namus. Turi praeiti daug laiko, kol ką nors įsileidžiame į dūšią ir atidarome savo namų duris. Praeis laikas, tu įsitikinsi, ar gali jam papasakoti, kad pergyveni dėl savo šeimos. O jau tada nutarsi, ar tau jį kviestis į namus ar ne.

Grįždama prie tavo laiško pradžios, noriu pasakyti, kad esi apdovanota daugeliu puikių savybių. Kai kurias iš jų nejučia paveldėjai iš savo tėvų. Dirbi su savimi, ieškai atsakymų. Net ir labai išgyvendama, kad tėvai netobuli, turi dėl ko pasidžiaugti.

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.

Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis