PSICHOLOGAS PATARIA: įsimylėjau vairavimo mokytoją, jis vedęs...

KLAUSIMAS: susidūriau su problema, kuri yra be išeities. Mano problema yra didžiulė meilė be atsako. Aš įsimylėjau savo vairavimo instruktorių, ir ne tik, kad įsimylėjau, aš galiu tvirtai pasakyti, kad jį myliu...

Tokį stiprų jausmą jaučiu pirmą kartą, susidaro toks įspūdis, kad ta meilė lėtai žudo mane, naikina norą kažką veikti, kažkur eiti, apskritai kažko siekti, gyvenimas be to žmogaus atrodo beprasmis. Aišku, aš kiekvieną dieną stengiuosi kovoti su niūriomis mintimis, susitinku su draugais, tačiau širdyje jaučiu begalinį liūdesį, kurio pasekmės: ašaros kasdien, nemiga.

Tikriausiai įdomu, kodėl aš jam to nepasakau, ogi todėl, kad jis vedęs, o ir dvigubai už mane vyresnis. Bet argi meilė žiūri į gimimo liudijimą? Tikrai ne. Apie tai nekalbu su niekuo, nes žmonių požiūris į tokius dalykus yra gana paviršutiniškas: „na ką, kvailelė įsimylėjo, paverks ir praeis, juk čia nerimta".

Mane gali suprasti tik žmonės, susidūrę su panašia problema, tai sielos skausmas kasdien: ryte, dieną, vakare, naktį... Kiek kartų kilo ranka paimti telefoną ir jam paskambinti, viską išrėkti, pasakyti visą tiesą, nes gyvenimas trumpas, ką gali žinoti, ar dar ką nors taip nuoširdžiai mylėsiu...

Kovoju su savimi, kad to nepadaryčiau, bet užtenka gatvėje pamatyti jo mašiną, ir širdis pradeda daužytis, kvėpavimas stiprėja, rodos, jei dabar jis stovėtų priešais mane, tikrai viską pasakyčiau.

Nežinau, gal taip būtų ir lengviau? Vienu metu jaučiuosi ir kalta, ir nemylima. Ką man daryti?

ATSAKYMAS: nieko nėra gražesnio už meilę. Nieko nėra skaudesnio už nelaimingą meilę. Kiekvienas iš mūsų pažįsta nelaimingos meilės skonį. Kas tokios meilės nėra patyręs, tas nėra pažįstamas su meile.

Tu taip pat esi įrašyta į nelaimingos meilės partijos gretas. Tau sunku, liūdna, ilgu, neramu, tau pakerta kojas. Vieną akimirką tu uždegi savyje viltį, o kitą minutę jau prarandi gyvenimo prasmę.

Kai kam iš mūsų lemta nelaimingai įsimylėti vyresnį už save ir vedybų atsakomybės susaistytą žmogų. Taip atsitinka merginoms, o neretai - ir vaikinams.

Norėčiau trumpai pakalbėti apie abu tavo meilės objekto požymius. Įsimylėti vyresnį – reiškia tikėtis, kad jis yra supratingesnis, jautresnis, labiau įsijaučiantis į merginos pasaulį, intelektualesnis ir vyriškesnis.

Kad jis nekalbės vien apie automobilius, alų, žvejybą ar pinigus. Kad jis sugebės atspėti tavo norus, apsaugos tave nuo skaudžių gyvenimo išbandymų, užstos ar apgins, mokės pasirūpinti, paklaus, kaip jautiesi, pagirs, kaip atrodai. Ar taip būtų iš tikrųjų – klausimas, bet tavo galvoje gali gimti šios viltys ir godos.

Jis buvo tavo mokytojas, sėdėjo automobilyje greta, rodė tau vairavimo gudrybes, aiškino ir mokė. Jo kūnas ir kvapas svaigino, jo žodžiai veikė tave. Tau atrodė, kad jis puikiai tave supranta. Pirmas toks artimas bendravimas su vyrišku pasauliu sukrečia.

Tai tikrai gali sukelti labai stiprius jausmus. Prie to, ką tu matei ir girdėjai, būdama automobilyje, tu pridėjai jam dar labai daug papildomų dorybių ir grožybių. Ir įsimylėjai tą gražųjį savo kūrinį.

O įsimylėti vedusį vyriškį – dviguba kančia ir atsakomybė. Paprastai merginos natūraliai nejučiomis konkuruoja tarpusavyje dėl vaikinų dėmesio. Natūralu bandyti atkreipti dėmesį į save ir „įveikti“ savo konkurentę švelniais, sąžiningais asmeninio žavesio būdais.

Tačiau konkurencija su ištekėjusia moterimi, kuri turi pirmumo teisę į santykius su savo vyru, yra žymiai sunkesnė. Tu tarytum meti sau iššūkį ir pati to nenorėdama, sukeli sau alinančias moralines kančias, skatini savyje kaltės jausmą, graužatį, nemigą.

Galvoji apie jo žmoną ir apie jo vaikus, žinodama, kiek nedaug reikia, kad sukeltum ir niekuo dėtiems žmonėms daug skausmo ir pergyvenimų. Bet svarbiausia, kad pati sau padarai gyvenimą nepakenčiamu pragaru.

Tu pasirinkai įsimylėti uždraustą vaisių. Pagal tavo vidinės etikos taisykles sau to negali leisti, nors norisi išrėkti apie savo jausmus ir tikėtis, kad sulauksi atsako. Mylėti mes negalime sau uždrausti. Bet turime labai rimtai pasverti kiekvieną savo jausmų skatinamą žingsnį, kurį ketiname žengti. Kiekvienas žingsnis yra žingsnis per savo ir kitų sielas.

Nelaimingos meilės partijos nariai supranta vieni kitus, užjaučia, jiems nejuokinga, nesinori prisidengti cinizmu ar agresyvumu. Jie stengiasi žengti atsargiai, pirštų galiukais, nes žino, kaip skauda.

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.

Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis