Mažutis melas – ar galima atleisti?

Tikriausiai neįmanoma rasti žmogaus, kuris niekada nebūtų melavęs. Kaip dažnai mes meluojame ir ar melą galima pateisinti? Ką geriau rinktis: karčią tiesą, ar saldžią, kad ir mažutę, apgavystę?

Dažnai net nepagalvojus iš mūsų lūpų išsprūsta tai, ką vadiname melu, tačiau, ką pakeičia teisybės išaiškėjimas? Galbūt žmogus nebesugeba gyventi nemeluodamas? O mylėti nemeluodamas?

Buitinis melas

Kaip ir buitinis alkoholizmas – gali tapti rutina ir priklausomybe. Štai draugė prašo paskolinti jai tavo brangiąją išeiginę rankinę – meluoji, kad nerandi, kur padėjai. Draugas norėjo, kad parvežtum jį paryčiais iš vakarėlio – lepteli, kad galbūt tądien išvažiuosi su tėvais ir liksi nakvoti kažkokiame, nuo civilizacijos atskirtame kaime.

Draugams, giminaičiams, direktoriui ir t.t. atsakyti sunku. Tokiais atvejais griebiamės melo. Blogai? Gerai? Matyt, kad taip neturėtų būti. Sugebėjimas atsakyti žmogui yra lygiai toks pat natūralus dalykas, kaip ir sutikti. Tačiau melas žmogui yra tapęs neatsiejama gyvenimo dalimi, tad dėl „mažyčio“ melo mes visai savęs nekaltiname.

Pameluoti tampa taip pat paprasta ir greita, kaip nusikeikti, o keiktis – negražu. Be to pripratus nebepastebi, kai „tai“ nejučia išsprūsta iš tavo lūpų.

Saldu juoda, kartu balta?

Kurią pusę pasirinkti? Visi mokslininkai ir paprasti mirtingi sutinka, kad jokiam žmogui nepatinka girdėti kritiką ar tai, kas jį skaudina, žeidžia. Dažnai nekaltas melas apsaugo nuo smulkių nemalonių emocijų, tačiau, kas atsitinka, kai jis išaiškėja?

Klasiokė prašė palydėti ją apsipirkti – tingėjai, pasakei, kad esi pavargusi ir prastai jautiesi. Po poros valandų, kai kitas žmogus pateikia viliojantį pasiūlymą kartu kažką nuveikti – netyčia mieste susitinki savo draugę. Ši įsižeidžia, o tu iš gėdos neturi kur dėti akių.

Tokiu atveju mintyse keiki save, kodėl nepasakei tiesios ir nepasiūlei nueiti kitą dieną. Tačiau jei situacija apsiverčia kitaip ir tu draugės nesusitinki, viskas susitvarko: ir vilkas sotus, ir avis sveika.

Draugė kitą dieną paklausia, kaip jautiesi – pasakai, kad gerai. Tu išsaugai sveiką kailį, o draugė nejaučia apmaudo dėl to, kad tu tiesiog nenorėjai tądien su ja susitikti. Tad ką rinktis: saldų juodą ar kartų baltą?

Kaip reaguojame mes?

Tačiau situacija keičiasi, kai patys patenkame į kitą barikadų pusę. Kaip elgiamės, kai sužinome, jog mums pamelavo? Faktas - didelių nuodėmių atleidimas sudėtingas dalykas, tačiau dažnai ir mažutis melas (kai jis išaiškėja) mus gerokai įžeidžia, tačiau ne visada priimtina būna ir tiesa.

Mėgstame perdėtai sureikšminti smulkmenas ir užfiksuoti situacijas, kuriose kažkas mums pamelavo, tačiau pamirštame, kad patys atsidurdami panašioje situacijoje pasielgtume panašiai.

Sako elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Bet ar ne per daug kartais reikalaujame iš tokio pat mirtingo ir kartais išsisukti norinčio žmogaus?

Tarp skausmo ir gėdos

Savaime suprantama, jog būna skaudu, kai supranti, kad tau melavo, nors gal tai ir visiška smulkmena. Atrodytų, žmonės, su kuriais bendrauji turėtų nebijoti to, kad žinosi tiesą, be to ir pasitikėjimas labai svarbu.

Elementariausias smulkaus melo pavyzdys – prašymas kažką paskolinti. Tu prašai ir suprastum, jei tau neskolins daikto, tačiau skolintojas (nenorėdamas duoti tau savo daikto) susigėsta atsakymo „ne“ ir švelniai sumeluoja.

Matyt, kiekvienas toks smulkus meluotojas, turėtų žinoti, jog puikiausias būdas atsisakyti – pagrįsti savo atsisakymą, jei jam atrodo gėdinga tiesiog ištarti tą tvirtą „ne“.

Pavyzdžiui, „nenoriu tau skolinti savo kokteilinės suknelės, nes tokią turiu vienintelę ir ji man yra labai brangi ir jeigu jai kas nors atsitiks (kaip dažniausiai būna su skolintais daiktais) – tokios pat puikiai man tinkančios suknelės nebeįsigysiu“.

Aišku. Paprasta. Nuoširdu. Tačiau, jei tu prašai paskolinti ir supranti iš skolintojo tono, gestų, jog šis meluoja, vidų užplūsta toks nemalonus jausmas, netgi skausmas. Jautiesi atstumtas/-a ir tarsi raupsuotas/-a. Tau ne šiaip sau pasakė ne – tavęs bijojo.

Matyt, turėtume būti supratingesni, atlaidesni, nebijoti savo nuomonės tam, kad netektų bijoti galinčios pasirodyti teisybės. Neturėtumėme gėdytis savo atsisakymo ar nesutikimo ir tuo labiau pykti, kai mažutis melas padeda šiek tiek lengviau priimti kasdieniškus gyvenimiškus faktus.

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.

Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis