PSICHOLOGAS PATARIA: kaip gyventi, netekus tėčio

KLAUSIMAS: prašau patarkite, kaip elgtis, nes kuo toliau, tuo labiau manau, kad mano gyvenimas - tragedija... Viskas buvo tiesiog tobula - nuostabūs tėvai, geriausios draugės, nauja mokykla, vaikinas...

Tačiau, vieną dieną viskas tapo baisiausia nelaime. Netikėtai nuskendo mano tėvelis...

Palaidojus tėvelį, atrodė, jog viskas stojasi į savo vietas. Bet... praėjo ne daugiau nei du mėnesiai, susigyvenau su mintimi, kad nebeturiu tėčio ir Dievo pokštas - pati vos nenuskendau...

Nežinau, koks velnias mane gynė prie jūros, iš kurios vos išsikapstyti padėjo mama ir jos sesuo, nes niekas kitas (aplinkiniai žmonės, gelbėtojai), kad aš skęstu nepastebėjo, nors šaukiau visa gerkle...

Netrukus išvykstu į naują miestą, mokysiuosi naujoje mokykloje, gyvensiu naujuose „namučiuose" (gyvensiu viena bendrabuty)...

Viskas mane baugina, nebežinau, ko noriu, nors dar prieš pusmetį tiksliai žinojau, kad noriu mokytis menų gimnazijoje, o dabar, kai turiu šią galimybę, imu dvejoti... (vis dėlto mamą vieną palieku).

Su draugėmis apie tai kalbėti nenoriu, o vaikinui - savi reikalai.... Esu visiškai pasimetusi, suvokiau tik vieną dalyką, kad gyventi noriu, bet kaip?

P.S. Jei tai ką nors keičia man šešiolika.

ATSAKYMAS: prarasti tėtį kaip tu praradai – tragedija. Nieko nebegalima susigrąžinti, negalima susigrąžinti ankstesniojo laimingo gyvenimo. Tėčio vieta pasiliko tuščia. Toks netikėtumas ir sukrėtimas – labai sunkus. Tik tie, kas yra patyrę tokią tragediją, gali visiškai tave suprasti ir atjausti.

Iš kitos pusės, tavo širdyje visada bus vieta, kuri skirta tik jam. Tu prisiminsi, kaip kartu važiavote mašina, arba ėjote grybauti, kaip jis parnešė tau gražius segtukus, kaip mokė vairuoti. Tik tu viena žinai ir pameni asmeniškas ir brangias akimirkas.

Skausmas ir liūdesys lydės tavo prisiminimus, tu dar daug kartų jį sapnuosi, tau atrodys, kad netikėtai pamatei jį gatvėje, tu sustingsi ant slenksčio, pažvelgusi į kambarį. Tau reikės daug laiko, kad gedulas ir širdgėla palaipsniui dingtų.

Nenuostabu, kad pati vos nepaskendai. Esi gedintis žmogus. Tokiu laikotarpiu žmonės būna jautresni, trapesni, ne tokie atsargūs.

Jeigu pasiryžai mokytis naujoje mokykloje, tai žinok, kad tavo abejonės ir netikrumas, kurie dabar tave prislėgė, palaipsniui praeis. Žmonės abejoja, nes nežino, kaip bus ateityje. Tu taip pat nežinai, suprantama.

Tu turi nuveikti daug „darbų“: palaipsniui atsisveikinti su namais ir mama, kurią matysi rečiau, turi priprasti prie bendrabučio, turi susipažinti su naujais žmonėmis ir užsiimti savo vietą naujoje klasėje.

Tu turi išmokti pati pasirūpinti savo dienotvarke, savo išlaidomis, visais rimtais ir kasdieniniais reikalais. Žinoma, kad tau neramu. Tu tikrai pasiilgsi savo gimtojo miesto, savo kambario ir kiemo, draugų, vaikino. Bet gal verta pabandyti.

Bus visokiausių nuotykių, bus labai juodų ir paskui tikrai šaunių dienų. Neversk savęs per daug susiimti. Abejonės irgi reikalingos, jos žmogui padeda apmąstyti situacijas, pasverti aplinkybes, numatyti galimybes. Bet viską parodys tavo patirtis. Pagyvenusi pusę metų naujoje vietoje, ko gero, jau žinosi, koks tavo pasirinkimas. Iš mokyklos visada galima sugrįžti, nes tu turi teisę rinktis.

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.

Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis