PSICHOLOGAS PATARIA: kai draugė pavydi meilės

KLAUSIMAS: rašau jums, norėdama paklausti patarimo, kaip elgtis su savo geriausia drauge. Pastaruoju metu mes beveik nebesusirašome, nebesusitinkame... O kai susirašome, ji tik atrašo „aga" arba „mh..".

Jau ir dabar kokias dvi savaites iš jos negaunu jokios žinios... Galbūt dėl to kaltas mano vaikinas, nes aš su juo praleidžiu daug laiko. Ji mus pati, liaudiškai tariant, „supiršo", bet dabar matau, kad jai jis nebepatinka.

Kai esame su draugais visi, ji pradeda manęs vengti, bendrauti labai šaltai... Su juo beveik nekalba. Jaučiuosi nereikalinga jai, ima pyktis, kad ji manęs nesupranta, jog aš noriu sutarti, būti su jais abiem.

Kai ji turėjo vaikiną, aš jai nieko nesakiau, buvau šalia ir kentėjau jos dėmesio stoką, palaikiau ją ir taip toliau. Bandžiau su ja kalbėtis, bet ji tik pasakė: „nieko nėra, neprisigalvok".

Mano vaikinas pradeda pykti, kad per daug jai nuolaidžiauju: visada jai rašau pati, kviečiu visur, vežuosi visur ir panašiai, o ji atsilygina tik savo panieka. Ką daryti? Kaip sutarti su abiem, kad visiems būtų gerai?

ATSAKYMAS: žinau, ką reikia tau patarti. Tau nepavyksta rimtai pasikalbėti su savo drauge dėl vienos svarios priežasties. Ta priežastis – tavo gera širdis. Tu rūpiniesi judviejų santykių taisymu, derini susitikimus, organizuoji pramogas. Tarytum, kiekvieną kartą atsiprašinėtum savo draugės, kad turi vaikiną, kad įsimylėjai ir nori su juo bendrauti.

Gal todėl ir nepavyksta, nes tave varžo tavo kaltės jausmas. Tu išgyveni, nes jauti grėsmę, kad gali prarasti draugę. Tau skauda širdį, tu nerimauji. Todėl tu labai stengiesi. Bet nepamiršk, yra ir kiti veikiantys asmenys šioje dramoje. Tu viena negali nuveikti visų darbų.

Aš įsivaizduoju, kad tavo draugė išgyvena tikras pragaro kančias. Ji jaučiasi palikta, vieniša ir niekam nereikalinga. Bet labiausiai jai graužia širdį pavyduliavimas. Jis - kaip kreivas veidrodis, kuris iškraipo visus nuoširdžius santykius, gerus prisiminimus ir neleidžia jai su tavimi atvirai pasikalbėti.

Pavydas priverčia tavo draugę elgtis tarytum draugiškai, tačiau kartu ir priešiškai, tarytum pagarbiai, bet su paniekos gaidelėmis. Ji labai kenčia.

Niekam iš mūsų nelengva prisipažinti, kad pavydime, mintyse kartais palinkime kitam nesėkmės, truputį per aštriai paliežuvaujame apie tą žmogų. Reikia didelės drąsos išgyventi tokius sunkius jausmus. Žinoma, ji truputį mažiau laiko praleidžia su tavimi, nes tu turi draugą. Ji jaučiasi vieniša, pyksta, pavydi.

Problema, kad visą darbą dėl santykių palaikymo stengiesi nudirbti tu viena.
Tavo vaikinas išgyvena dėl to, kad mato, kaip tau sunku ir nesmagu. Jis pyksta. Bet ir vėl – tu esi tikra, kad jis pyksta ant tavęs. O gal jis pyksta ir „už tave“. Tu nepyksti ant draugės, bet jis pyksta.

Tu atsisakai sau pačiai taip reikalingo jausmo – pykčio. Sveikas pyktis – tikrai reikalinga savisaugos priemonė, kuri neleidžia, kad kitas elgtųsi taip, kad mums būtų blogai, sunku ar neramu. Kai kuriems žmonėms tiesiog pritrūksta tokios priemonės – teisėto pykčio jausmo.

Kodėl tau nepaklausus savęs: kada gi aš pyktelėsiu, susierzinsiu, kad save apsaugočiau. Tada draugė irgi atsikvošėtų. Tada ir ji parodytų, kad jai tikrai rūpi jūsų santykiai, pakviestų pasikalbėti, pasidalintų savo tikraisiais jausmais.

Žinai, patarimus dalyti nėra sunku. Sunkiau jais pasinaudoti. Vis tik tikiuosi, kad parašiau ne veltui.

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.

Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis