Kai santykiai šeimoje luošina psichiką

Šeima - mūsų saugumo garantas. Šeimoje jaučiamės gerbiami, suprantami, turintys užnugarį… Šeima – tai ne tik namai, į kuriuos gera grįžti, šeima - tai artimiausių ir mylimiausių tau žmonių grupė.

Deja, ne kiekviena šeima yra mylinti. Tėvai dažnai „iš meilės“ su vaikais elgiasi netinkamai, o slegiančių santykių padariniai – labai rimti. Šiame straipsnyje trumpai aptarsime netinkamų šeimų modelius ir kaip sudėtingi santykiai šeimoje lemia vaikų psichologiją.

Dažnai psichologai išskiria šias netinkamas šeimas:

1) intensyvus ir nekontroliuojamas elgesys: valgoma, dirbama, lošiama, išlaidaujama, laikomasi dietos, treniruojamasi ir taip toliau. Šie užsiėmimai, kurie pereina į tam tikrą manijos formą yra nevaldomi sąmoningai ir tampa žalingais įpročiais.

Pvz., kai vienas iš tėvų arba abu tėvai yra itin pasinėrę į darbą, nebelieka laiko nuoširdžiam bendravimui ir artumui šeimoje, vaikas tik sulaukia iš tėvų nereguliaraus ir itin paviršutiniško dėmesio;

2) girtuokliaujama ir vartojami narkotikai ar raminamieji bei kiti vaistai, nuo kurių išsivysto priklausomybė. Šioje šeimoje augantis vaikas pažeidžiamas emociškai, nes į jo jausmus neatsakoma ir dažnai vaikui daugiau ar mažiau tenka globoti ar stengtis iš visų jėgų nesuerzinti girtuokliaujančio tėvo ar motinos.

Taigi, vaikas prisiima daug nevaikiškos atsakomybės, tolimesniame gyvenime jis linksta susieti savo gyvenimą su identiškais partneriais ir, patirdamas daug kančios, įtampos, nerimo, vis bando ir tikisi savo meile pakeisti kitą žmogų, sau prisiimdamas visą kaltę dėl partnerio elgesio;

3) mušamas sutuoktinis ar vaikai. Šioje šeimoje vaikas patiria daug baimės ir skausmo, tačiau šie jausmai netampa priešnuodžiu ateityje, nes visgi matęs tokį šeimos modelį – vaikas ateityje taip pat pakenčia partnerio/sutuoktinio smurtą, prisiimdamas sau kaltę už tai, pvz.: „Jeigu aš būčiau to nesakiusi – jis būtų manęs nemušęs. Aš pati kalta“.

Tokios mintys pagrindžia moters bejėgiškumą ir nesugebėjimą suvokti, kad kitas žmogus atsako už savo veiksmus ir ji pati turi teisę į meilę be kančios. Kinuose, literatūroje gausu meilės istorijų, kuriose akcentuojamas moters pasiaukojimas. Kai kada nėra suprantama, kad galima mylėti ir nekentėti. Meilė ir kančia suvokiama kaip viens kito papildas, bet iš tiesų brandžiuose santykiuose to nėra;

4) tėvai netinkamai seksualiai elgėsi su vaiku, pradedant gundymu, baigiant incestu. Netinkamas seksualinis elgesys ateityje gali pasireikšti tuo, kad tvirkintas vaikas sunkiai suvokia savo seksualinius poreikius. Jis gali nuolat tenkinti kitų seksualinius poreikius, pamiršęs save ir nejausdamas seksualinio pasitenkinimo.

Taip pat esant incesto atvejui santykiuose gali iškilti pasąmoniniai veiksmai – pvz., baimė, įtampa, mylimojo atstūmimas nesuprantant, kodėl taip elgiamasi ir kt. Skausmingi vaikystės patyrimai dažnai yra nustumiami į pasąmonės kertę, bet vis iškyla kažkokie nevaldomi impulsai, o tai skatina elgtis neadekvačiai;

5) nuolatiniai ginčai ir įtampa. Tokioje šeimoje išmokstame tokio bendravimo modelio, todėl be ginčo ir įtampos nemokame bendrauti;

6) ilgi laiko tarpai, kai tėvai nekalba vienas su kitu. Šis modelis skatina ateityje nutylėti savo problemas ir tylą suvokti kaip santarvę, nors iš tiesų šeimoje nesikalbėjimas rodo santykių atšalimą ir gal net jų pabaigą;

7) dėl skirtingų požiūrių ir vertybių tėvai elgiasi prieštaringai ir varžosi dėl vaikų prisirišimo. Vaikas gali jaustis pasimetęs, jam sunku priimti požiūrius ir vertybes, nes siekia abiejų tėvų meilės, taigi ateityje jam gali būti sunku turėti savo požiūrį, o dar sunkiau jį pateikti. Taigi, vaikui suteikiama daugiau abejonių, nei aiškumo, kas yra kas;

8) vienas iš tėvų nemoka bendrauti su kitais šeimos nariais ir iš tiesų jų vengia bei kaltina šeimos narius už tai, kad privertė jį taip elgtis. Šeimoje svarbūs abu tėvai. Motinos ar tėvo nusišalinimas nuo vaikų auklėjimo neigiamai paveikia vaikus.

Jeigu tai motina – tai motinos vaidmenį gali perimti duktė ir ji išmoksta elgtis globėjiškai, nešti atsakomybę už kitus. Jeigu tai tėvas – tai tėvo nebuvimas sukels ateityje dukrai problemų ir ji priims savo partnerio nebuvimą šeimoje, jo neištikimybę ir kt., kaip dalyką, dėl kurio ji kalta, nes ne taip elgiasi, nepakankamai myli. Šis iššikerojęs kaltės jausmas dominuos kuriamuose santykiuose;

9) vyrauja ypatingai griežtos nuostatos (religijos, darbo, sekso, televizijos, politikos ir kitų dalykų atžvilgiu). Perdėtas domėjimasis bet kuriuo iš šių objektų trikdo santykius ir intymumą, nes akcentuojamos taisyklės, o ne bendravimas. Vaiko saviraiška, kūrybiškumas ir unikalumas ribojamas griežtų taisyklių ir nuostatų. Paauglystėje tai gali prasiveržti maištu prieš šias taisykles. Taip pat gali susiformuoti netolerantiškas, sunkiai kitas nuostatas priimantis asmuo.

Pasistengiau trumpai aptarti šeimas, kurios funkcionuoja netinkamai. Disfunkcinės šeimos būna gana įvairios, bet jos visos daro panašią įtaką augantiems vaikams. Tokiose šeimoje vaikų jausmai bei sugebėjimas bendrauti būna itin pažeisti.

Linkiu pamąstyti, kokioje šeimoje augome ir kokie esame bei dėl ko kankinamės. Vidinės kančios ir kiti neigiami jausmai kyla iš vaikystės. Pabandykite suprasti save, įsiklausykite į savo norus. Stenkimės gyventi darnoje, bet dėl darnos neaukokime savęs.

Sėkmės, meilės ir kantrybės.
Visada Jūsų ir su Jumis
Rasa Kuodytė-Kazielienė

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.

Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis