PSICHOLOGAS PATARIA: žaloju save, nes negaliu ištverti patyčių

KLAUSIMAS: man 15 metų. Iš senosios mokyklos išėjau, nes nebegalėjau pakęsti pašaipų dėl trumpai nukirptų plaukų, kurių sulaukdavau net per pamokas ir ne tik iš klasiokų.

Mane apėmė baimė, kad naujoje mokykloje vėl teks iškentėti tą patį košmarą. Visi vis kartoja, kad
nereikia kreipti dėmesio į pašaipas, bet nėra jau taip lengva. Pašaipų sulaukdavau ir ankščiau, kai buvau ilgakasė. Visada išsiskyriau iš kitų. Buvau tiesiog kitokia.

Nesu labai drąsi. Kai reikia atsakinėti prieš klasę, dalyvauti mokyklos renginiuose ar panašiai, imu jaudintis, negaliu pratarti nė žodžio.

Drąsiausias mano poelgis buvo stoti į dailės mokyklą. Įstojau, bet nepasakyčiau, kad labai susibendravau su savo klase. Net ir ten esu balta varna.

Prasidėjus toms pašaipoms ėmiau save žaloti, pjaustytis ranką su skutimosi peiliuku. Iš pradžių taip galėdavau nusiraminti, o dabar tai jau tapo beveik įpročiu.

Su mama nesutariu. Ji vis kartoja, kad esu buka. Metais už mane vyresnė sesuo mokosi puikiai, priklauso jaunimo organizacijai, dalyvauja projektuose, turi daug draugų, todėl mama vis primena, kad esu už ją prastesnė.

Kuo toliau tuo sunkiau darosi piešti. Nebegaliu susikaupti. Per vasarą nei vieno piešinio verto dėmesio nenupiešiau.

Imu manyti, kad pasitraukti iš gyvenimo būtų geriausia išeitis. Atrodo, jog nebeturiu tikslo gyventi. Apie savižudybę galvojau ne kartą, tik nežinau, kaip tai padaryti.

Niekam nepasakoju, nes jei sužinotų, išsiųstų į psichiatrinę ligoninę. Mama apie apsilankymą pas psichologą nė girdėti nenori, ji mano, kad mūsų šeima ideali ir nė vienas neturi problemų.

ATSAKYMAS: idealių šeimų tiesiog nėra. Kiekviena šeima gyvena savo rūpesčiais ar problemomis. Šeima tam ir yra, kad esant reikalui, jos nariai padėtų vienas kitam.

Šeimos nariai padeda vienas kitam, supranta, kad tai vienam, tai kitam šeimos nariui gali ateiti sunkus, slegiantis laikotarpis gyvenime, krizės arba nesėkmės, ligos. Kiti šeimos nariai prisideda, padėdami išgyventi ir įveikti iškilusius sunkumus.

Bet kartai atsitinka, kad kai kurie šeimos nariai, tarytum, nemato ar negirdi, kad vienam iš jų sunku. Jie vaikšto aplinkui, lyg užsidėję šalmus, pro kuriuos nepraeina joks garsas iš išorės. Būna ir taip, kad tėvai arba draugai nežino, ką pasakyti ar kaip pagelbėti. Tada geriausia išeitis - pasitarti su kitais.

Jeigu mama nepalaiko tavo poreikio pasikalbėti su specialistu, pradėk kalbėtis apie tai su tėčiu, su močiute, su teta. Kas nors tave supras ir suras teisingus žodžius ir būdus, kaip tave palaikyti ir patarti kur kreiptis.

Kadangi dabar tau atėjęs sunkus gyvenimo laikotarpis, tai natūraliai norisi tave paguosti. Tu negali susikaupti, greičiausiai blogai miegi, tau neskanu ir nesinori valgyti.Tu bijai susitikti pažįstamus, kad jie nepamatytų tavęs ir nepasakytų, ko nors skaudinančio.

Tavo mintys, kadangi dabar esi prislėgta ir įsibaiminusi dėl ateities, tamsios ir niūrios. Tu pjaustaisi ranką, siekdama nusiraminimo. Tu jautiesi gyvenanti beviltiškai ir beprasmiškai. Savižudybė – ne išeitis. Sužinok daugiau, kaip kovoti: www.savizudybes.lt.

Reikia, kad tu turėtum, su kuo pasitarti, pasiguosti, kam pasiskųsti, pasikalbėti apie tai, kaip jautiesi ir ką galvoji. Jeigu naujojoje mokykloje jau išsiaiškinai, kas iš mokytojų tau patinka, surask progą pasikalbėti.

Tau nėra būtina gauti mamos sutikimą dėl psichologo konsultacijos. Mokykloje moksleiviai patys kreipiasi į savo mokyklos psichologus arba socialinius pedagogus. Tu turi teisę užsirašyti į savo miesto pedagoginę - psichologinę tarnybą. Gali užsirašyti ir pasitarti su apylinkės terapeute arba šeimos gydytoja. Pokalbis su psichiatru taip pat gali būti naudingas. Tokia pagalba yra nemokama.

Galbūt, mažiau už kitus šneki ar reiškiesi, neturi poreikio visą laiką būti dėmesio centre, garsiai kalbėti ar pasirodyti. Tau tiesiog norisi gerai jaustis tarp žmonių – klasiokų ir šeimos narių ir tu turi teisę gerai jaustis. Esi originali asmenybė, turi savo stilių, pieši, mąstai. Kartais sunkiai suvaldai savo emocijas. Tave varo į neviltį tavo sesuo, jos gyvenimo būdas ar sugebėjimas užkariauti mamos širdį. Žinoma, kad kiekvienas tavo vietoje jaustųsi siaubingai.

Tu ir tavo sesuo esate skirtingo charakterio, skirtingų pomėgių ir turite skirtingas pažiūras, skirtingus gabumus. Bet jeigu tau ją dažnai iškelia kaip pavyzdį, tai baisiai pikta ir nyku. Tu save lygini su ja.

Bet toks lyginimas – beviltiškas reikalas, nes jūs tiesiog esate skirtingos. Kartais mes, neradę kaip sėkmingai išsiskirti ar įsitvirtinti greta „gerosios ir protingosios sesers“, imame elgtis savigrioviškai tam, kad mus irgi pastebėtų, atkreiptų į mus dėmesį.

Tu neturi pavirsti seserimi, kad tave mylėtų. Tau reikia susirasti, kas tave pačią domina ir tau patinka. Gal tu prisijungsi prie žmonių ar organizacijų, kurie ką nors gero ir naudingo padaro kitiems. Padėdami kitiems, irgi labai padedame sau.

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.

Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis