PSICHOLOGAS PATARIA: kai iš nuobodulio apkalbame

KLAUSIMAS: neturiu daugiau į ką kreiptis. Patarkite, ką man daryti, neturiu draugų, net nežinau kodėl. Šiaip gyvenu nedideliame kaime, visi visus pažįsta, o mane ypač, net nežinau, kodėl, bet kai praeinu pro kokią jaunimo grupelę, kai kurie pradeda tarti mano vardą, gal tėvai, kai buvau mažas, mane prieš juos labai sugėdino…

Pažįstamų, klasės draugų turiu, tik kad tie klasės draugai yra tiesiog priversti su manimi bendrauti, nes vis tiek esame klasiokai, o šiaip turiu tik viena draugą, su kuriuo galiu pasėdėti garaže, nes mėgstu senus mopedus.

Gal jie visi juokiasi todėl, jog dažnai važinėju mopedais? Ir net tada kai važiuoju, pro kokius žmones jie man kažką sako. Ačiū Dievui, jog nėra taip su suaugusiais, jų požiūris į mane geras.

ATSAKYMAS: kai žmonės gyvena kaime ar mažame miestelyje, jie neišvengiamai daugiau mato, ką kaimynas parsinešė ir parduotuvės, kas atvažiavo į svečius, kokio dydžio bulvės užaugo šiemet ir taip toliau.

Tiesiog neišvengiama, nes visi gyvena „vienas kitam ant akių“ toje pačioje gatvėje ar keliuose namuose, stovinčiuose greta. Taip pat yra ir su jaunimu, kuris stoviniuoja prie parduotuvės ar klubo, ar autobuso stotelės pavėsinėje.

Kai žmonės susirenka į būrį, jie visada kalbasi. Paprastai susirinkus prie bažnyčios senoms moteriškėms ar prie baro vaikinams, žmonių kalbos paprastos ir natūralios: „va, Petras nusipirko naują dviratį“, „o čia Aleksienės vaikai neskalbtais drabužiais laksto“, „vakar buvo geros/blogos krepšinio rungtynės, tai išgėriau šešis butelius alaus per rungtynes“ arba „klebonas sekmadienį pasakė per pamokslą, kad reikia daugiau paaukoti bažnyčiai“, „o pavogtos Rūtienes karvės net ir kaulelių taip ir nesurado policija“.

Žmonės kalba, tai, ką mato, ką veikia, ką galvoja. Taip yra visur – ir dideliuose, ir mažuose miestuose. Visiškai natūralu, kad jaunimas, kai tu važiuoji pro šalį mopedu, atkreipia į tave dėmesį, pamini tavo vardą ir numeta tau kelias replikas. Atsakyk jiems ką nors su jumoru, jeigu norisi. Arba nekreipk dėmesio.

Kadangi visiems žmonėms pasitaiko nuobodžiauti ar neturėti kuo užsiimti, jie savo kalboms prideda ir apkalbų. Kai mes apkalbame kitą, jaučiamės laikinai pranašesni už jį. Todėl neturėtum labai daug reikšmės suteikti tam, kad ir apie tave pakalba. Mes esame jautrūs, mums svarbi kitų nuomonė, todėl mums kartais atrodo, kad apie mus kalba visą laiką ir tik blogai. Bet taip tikrai nėra.

Man pasirodė, kad esi drovus, kuklus, ramus ir net per daug įsiklausantis į kitų nuomonę. Gal jūsų šeimoje yra labai svarbu, ką pasakys kiti žmonės. Gal jums priimtina elgtis labai santūriai, neišsišokti, nepasirodyti, nes šeimos nariai bijo apkalbų ir nori atrodyti labai padorūs ir geri žmonės.

Aš neabejoju, kad tavo šeima – tikrai padori. Aš noriu pasakyti, kad kartais susirūpinimas tuo, ką kiti apie tave pasakys, pasidaro svarbiausiu dalyku. Tada tai – tikras vargas. Todėl patariu tau taip labai nesirūpinti, ką kiti pasakys, pamanys ar pasvarstys.

Tu pats žinai, ką darai gerai ir ką blogai. Jau dabar gali didžiuotis, kad turi gerą draugą ir kad jūs abu turite mėgstamą užsiėmimą – remontuoti ir tobulinti mopedus. O kodėl tu turi stengtis, kad kiti tavęs nepastebėtų pravažiuojančio. Čia tavo hobis, tavo užsiėmimas, tavo gyvenimas ir „valio“.

Ir dar apie klasiokus. Jie tikrai nevargsta dėl to, kad esate vienoje klasėje. Niekas nieko neverčia vaidinti draugystės. Tiesiog tu turi patikėti.

O kiti – tegul kalba.

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.

Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis