PSICHOLOGAS PATARIA: trūksta dėmesio iš mylimo vaikino

KLAUSIMAS: su vaikinu draugauju pusantrų metų, kartu gyvename. Tačiau jau pusę metų gyvenu dvejodama, ar tikrai to noriu. Atrodo, jog man reikia visai kitokio, tačiau išeit niekaip negaliu, nesiryžtu, nes atrodo jog myliu.

Tačiau nebegaliu konkuruoti su kompiuteriniais žaidimais, kuriuos jis žaidžia kasdien, nebegaliu nejausti intymumo. Pavargau. Aš noriu pabūti su juo, o jis sako, jog kai žaidžia, o aš sėdžiu šalia, tada ir būname kartu.

Juokinga.Intymumo santykiuose visai nėra, jokių intymių prisilietimų, glamonių. Mylimės kartą per savaitę. Jis greitai susijaudina ir, tiesiai šviesiai sakant, „darbas baigtas".

Kartais pagalvoju, jog mes atrodome kaip draugai, elgiamės taip. Kai pasakiau, kaip jaučiuosi, jis, atrodo, suprato ir sakė, jog pasikeis. Tačiau niekas nesikeičia.
Daug kas turbūt pasakytų, jog santykiuose ne visada gausi tai, ko nori, ne visada turėsi, ko trokšti, ir idealaus nerasi, tačiau man šie dalykai yra labai svarbūs, o jų negaunu. Jis sako, jog myli, bet netikiu... patarkite, ką man daryti, nes esu labai pasimetusi.

ATSAKYMAS: iš tavo laiško man pasirodė, kad rašo labai liūdnas, iišsigandęs ir pasimetęs žmogus. Mergina, kuriai trūksta kito žmogaus šalia. Ne ta prasme, kad tu neturi draugo. Bet ta prasme, kad tavo poreikiai yra žymiai didesni, negu draugo galimybės juos patenkinti.

Taip jaučiasi nemažai žmonių, kurie užaugo labai santūriose arba emociškai šaltose šeimose, kurie patys turi mažai prisiminimų apie tai, kad juos mylėjo, jais žavėjosi ir džiaugėsi mamos, tėčiai , kiti artimieji. Jie visą savo gyvenimą širdyje jautėsi labai vieniši ir alkani, troško, kad juos kas nors pakankamai pamaitintų dėmesiu, šiluma, ir meile.

Jeigu vaikas yra apsuptas tokiais jam labai būtinais jausmais, jis augdamas ir pats išmoksta pasiguosti, pasidžiaugti, paliūdėti, kai būna vienas.

Jis gali pakelti jausmų stygių ir vienatvės jausmą. Jis pats save pamaitina iš savo vidinio jausmų katilėlio, kuriame „juodai dienai“ galima išsivirti peno.

Vaikas, kuris, nebuvo mylimas ir mokomas gyventi, saugiai remdamasis kitais ir savimi, deja turi truputį kiaurą katilėlį.

Todėl jam be galo sunku išsivirti to paties jausmų maisto ir pasimaitinti rutinos ar krizės periodais. Mokėti pasidžiaugti, pasiguosti, mirtinai nenuobodžiauti ir rasti kitų užsiėmimų, kai partneris negali duoti viso dėmesio ir laiko tik tau vienam.

Panašiai yra ir su tavimi. Jūsų medaus mėnesiai santykiuose praėjo, galingos ir sukrečiančios aistros laikas baigėsi. Atėjo natūrali meilės kasdienybė. Ir čia tu jautiesi palikta, vieniša, tau trūksta intymumo ir šilumos.

Tačiau tavo vaikinas negali visą laiką būti emocijų ir intymumo tiekėjas. Jis ir pats turi pasikrauti, pabūti kažkiek su savo pomėgiais ir interesais, kad vėl galėtų grįžti į jūsų santykius.

Tau pabūti šalia prilygsta atstūmimui, pametimui, nemeilei, tu jauti didžiulį nerimą ir įsiūtį ant to, kurį myli. Bet būti susiliejus visą laiką neįmanoma, nes jūs - du asmenys. Labai pritariu, kad idealių santykių nebūna, neverta bėgti nuo žmogaus prie žmogaus.

Mes visi gyvename, jausdami, kad mums kartais trūksta meilės ir pripažinimo. Mums visiems toli iki tobulybės. Tiesiog reikia imti remontuoti savo jausmų katilėlį, kad jame pati galėtum išsivirti daugiau maisto.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis