PSICHOLOGAS PATARIA: noriu ir dabartinio, ir buvusio vaikino...

KLAUSIMAS: rašau jums, nes jau pati nesuvokiu savo minčių ir jausmų. Savo situacijos nesugebu išnarplioti iki galo. Prieš trejus metus palikau vaikiną, kuris mane labai mylėjo. Palikau jį dėl kito. M.M. įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio - drąsus, ryžtingas, turintis savo nuomonę ir labai užsispyręs (visiška ex priešingybė).

Tačiau laikui bėgant santykiai su M. darėsi įtempti. Dažnai pykdavomės. Abu esame avinai, tad nei vienas nenusileidžiame. O buvęs visada buvo šalia, kantriai manęs laukė, keitė paneles, bet nei viena jam netiko. Visus trejus metus. Niekada nepamiršdavo mano gimtadienių, pavasariais vis gaudavau žibučių puokštę...

Taigi, su M. jausmai atšalo. Intymių santykių nebeliko. Laiko man skiria tik 2 dienas per savaitę. Taigi, nejučiomis paslapčia pradėjau susitikinėti su savo buvusiu (jis turi panelę, su kuria jau daugiau nei pusmetį kartu).

Buvęs siūlo man grįžti, viską pamiršti ir būti kartu. Aš dvejoju... Vis dar bandau išsaugoti santykius su M. Juk vis dar myliu jį.... Bet argi tai meilė, jeigu kartais pagalvoju ir apie buvusį? Ir ar buvęs gali mane vis dar mylėti po tiek metų?

Gal aš jam tik trofėjus, kurį būtinai reikia pasiekti....O gal aš paprasčiausiai esu savanaudė, nes pavydžiu, jog jis su kita... Nenoriu būti blogas žmogus. Noriu rasti išeitį iš šios situacijos.

ATSAKYMAS: pasigilinkime į šią istoriją nuo pradžių. Tu labai daug galvoji, svarstai ir dvejoji. Galvodama stengiesi suprasti jausmus, žmonių charakterius, jų elgesio motyvus. Tai gal ir geras būdas, bet kažin ar padės tau atsakyti į tavo klausimus sau pačiai. Dalykas, kuris man neduoda ramybės - tu pirmiausia dedi pastangas perprasti savo vaikinų asmenybes.

Bet ar nėra svarbiausia susigaudyti savo jausmuose, motyvuose. Tau reikia susigaudyti, susivokti ir priimti sprendimus.

Iš karto kyla klausimas, kodėl tu buvai su vaikinu, kuriam nejautei meilės. Ar tai - tiesiog neturėjimas ką veikti, ar gailestis savo pirmajam vaikinui, ar naujos progos laukimas ar abejonės nuo pat santykių pradžios.

Rašai, kad jis tau nelabai patiko, nes jam, tavo akimis, „kažko trūko“. Gal tau norėjosi, kad jis nerodytų tau tiek prisirišimo, šilumos, priklausomybės ir dėmesio. Tau buvo per sunku matyti ir girdėti tiek daug meilės prisipažinimų, buvo nepakeliama, kad kitas gali apie tave galvoti dieną, naktį, atleisti ir atiduoti viską, kad tik būtum su juo.

Tu, greičiausiai, jauteisi užgulta ar prislėgta didelės meilės akmens. O pati tokios pat meilės neišgyvenai ir jauteisi lyg spąstuose, negalėdama tiesiog sąžiningai ir nuoširdžiai pripažinti, kad negali atsakyti tokiais pat jausmais.

Kai atsirado M., panašesnis į tavo vyro etaloną, tu jauteisi laiminga, o kuo toliau, tuo labiau prislėgta, „įsprausta į grafiką“. Pasirodo, taip tau patikusio vaikino ryžtingumo, drąsos ir vyriškumo nepakako, kad susikurtų abipusiai geri ir šilti santykiai.

Kai vaikinas nepasišvenčia, visiškai neatsiduoda tau, taip pat sunku. Jo laisvė, savarankiškumas ir nepriklausomybė jam labai reikalingi. Bet meilė kažkodėl dega tavo širdyje. Manau, kad treji metai draugystės galų gale veda prie klausimo – kartu ar atskirai, ar kursime porą, šeimą, ar prisiimsime rimtus abipusius įsipareigojimus?

Tu patekai į savotišką labirintą, kuriame visą laiką prieini aklagatvį – tai tave, tai tu pati labiau myli. Atrodo, kad neįmanoma rasti kelio, kuris vestų į abipusę meilę ir panašų pasišventimą tarp abiejų žmonių. Argi meilės be vieno iš partnerių pasiaukojimo, kentėjimo ir priklausomybės negali būti tavo gyvenime?

Nemanau, kad esi savanaudė arba blogas žmogus, jaučiu, kad esi pasiklydusi. Klausykis savo širdies, savo jausmų, intuicijos, nebijok prarasti, atsisakyti to, kas netikra, tada surasi išeitį.

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.

Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis