PSICHOLOGAS PATARIA: kaip susigrąžinti lyderio pozicijas tarp draugų

KLAUSIMAS: prieš kelerius metus buvau lyderis, savo draugų kompanijoje, mokykloje, šeimoje. Visada turėjau savo nuomonę, kurią pareikšdavau. Man niekada netrūko varomosios jėgos.

Visada jausdavau draugų palaikymą, jie aiškiai parodydavo, kad yra su manimi... Tačiau jau antri metai nebejaučiu to, santykiai tarp daugumos draugų atšalo. Kiti susirado naujus draugų ratelius, pomėgius ir t.t.

Susitikus su senais draugais, bendravimas atrodo nenatūralus, o kažkoks labai suvaržytas. Ir aš kažkodėl nebesugebu bendrauti savoje kompanijoje, vakarėlio metu dažniausiai prasėdžiu ir pratyliu, kiti linksminasi ir, atrodo, kad manęs nė nemato.

Praradau savo pozicijas. Jaučiuosi pasikeitęs, o galbūt nerandantis savęs, savo nišos. Dažnai kyla kūrybinių idėjų, kurios galėtų atnešti sėkmę, tačiau nebeturiu varomosios jėgos. Projektai dažniausiai lieka nepabaigti arba nukeliami kitam kartui.

Būdamas su senais draugais jaučiu kompleksus dėl išvaizdos, bendravimo. Ar tai asmenybės degradacija? Ar tiesiog suaugome, tapome visi brandesnio amžiaus, daugiau protaujantys bei galvojantys apie ateitį? Kur atrasti tą įkvėpimą darbui ir kaip išnaudoti savo potencialą?

ATSAKYMAS: tai nėra asmenybės degradacija. Nors gali atsirasti tokių minčių apie save, kai patiri jausmus, kuriuos čia aprašei.Tai greičiau asmenybės vystymosi krizė. Asmenybei augant ir vystantis tam tikrais laikotarpiais mus ištinka tokios „būtinos“ krizės. Kodėl „būtinos“, paklausite.

Jos būtinos, kad asmenybėje įvyktų kokybinis pokytis. Pavyzdžiui, paauglystės krizė yra būtina, kad asmenybė palaipsniui patirtų savo savarankiškumą ir atskirumą nuo tėvų. Krizė kyla, kai seni asmenybės veikimo būdai nebeatitinka naujų asmenybės vystymosi poreikių. Nebegali elgtis kaip geras mielas mažas berniukas, norėdamas tapti savarankišku ir mažiau priklausomu nuo suaugusių. Tada pasikeičia mūsų elgesys.

Tu aprašei ir labai taikliai paaiškinai savo pergyvenamą krizę. Tu jau esi nebe paauglys, kovojantis dėl „asmeninės psichologinės laisvės“, tu esi jaunas žmogus, ieškantis savo tapatumo.

Tapatumo krizė – tai tikrojo savo „aš“ ieškojimo krizė. Tu ir parašei, kad bendraamžiai ir bendraklasiai tarytum pabiro, išsiskirstė po atskiras grupes, būrelius, rado savo interesus. Tu pats, ko gero, esi tokiame pat paieškos periode. Taip, anksčiau buvai autoritetas ir lyderis, turėjai „varomosios“ jėgos, autoritetą suburti ir suvienyti.

Pats tapai jautresnis, labiau pažeidžiamas, mažiau pasitikintis savimi. Tai natūralūs krizės požymiai. Gal greta ryžtingumo ir valingumo, lyderystės ir aktyvumo tavyje vystosi ir kitos labai svarbios savybės - jautrumas, subtilumas, gebėjimas abejoti ar svarstyti.

Tokiu laikotarpiu atsiranda ir vertybių krizė. Tarytum nebežinai, kuo užsiimti, kas iš tikrųjų tave domina, kur gali būti stiprus. Pradedi abejoti savo patrauklumu ir savo draugų nuomone apie tave. Nieko neatsitiko su tavo objektyviu patrauklumu.

Tai daugiau vidinis netikrumas apie savo naują, pasipildžiusią kitomis savybėmis tapatybę. Tai taip pat susiję su nauju savo vyriško patrauklumo atradimu. Vyriškumas - tai ne tik išvaizda, tai vidinis pojūtis ir mąstymo būdas.

Ši krizė labai reikalinga, jos metu tampi asmenybe tikrąja to žodžio prasme. Nereikia nieko su savimi daryti. Reikia leisti sau išbūti abejonėse, netikrume, nežinojime, jausmų sumaištyje.

Reikia tiesiog gyventi. Senosios savybės niekur nedings, o naujosios iškils. Kai kurie draugai išliks, atsiras naujų. Galų gale gausi tikrąjį „asmenybės pasą“. Pats iš savęs, žinoma.

Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.

Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis