Juokas pro ašaras: merginos svajonėse "draugaujančios" su "One Direction" nariais. Kur veda tokia beprotybė? Sužinok!

“Matei, kaip jis pažiūrėjo?“, „Mama, aš nenusikabinsiu tų plakatų, nes ten kaba mano vyras!” – pažįstamos frazės? Jas laido išprotėjusi draugė, o gal žinomos vaikinų grupės dainas ir pati „plėši“? Fanatizmo manija kamuoja ne vieną paauglę, kuri nesupranta, kad toks elgesys aplinkiniams kelia juoką, o boyband'ams krauna milijonus.

TAI PAT SKAITYK: "Big Time Rush" - rimčiausi "One Direction" konkurentai?

Prieš keletą metų ir pati kambaryje turėjau visą mylimos grupės „altorių“ (taip mano plakatais „ištapetuotas“ sienas vadindavo tėvai).  Vienuolikos metų pamiltas Haris Poteris ir pažadas, kad jis bus mano vyras, buvo pirmoji „fanės“ sindromo fazė. Paskui sekė įvairios roko grupės, kurių klipus išmokdavau mintinai ir įsijungusi milijardinį kartą tyliai sušnabždėdavau draugei „dabar bus mano vieta“, lyg ji to nežinotų... Galų gale mintimis persikėliau gyventi kartu su grupės nariais ir visiškai nebemačiau realaus pasaulio.

Daugelis nekenčia tų, kuriuos myli jaunos mergaitės bei paauglės. Asmeniškai aš prie tokių priskirčiau J. Bieberį, vaikinus iš „One Direction“, visus vampyrus iš visų serialų bei filmų (išvardinti reikėtų šeimomis – Culenai, Salvatoriai, atsiprašau, kitų nežinau, nes šie užima ir taip didelę dalį virtualios erdvės), turbūt yra ir daugiau „fandom‘ų“ (fanų sukurtų "karalysčių"), tačiau apie visus juos vis tiek vyrauja griežtos nuomonės – arba jų nekenčia, arba juos dievina. Jokio aukso viduriuko. Jokio kompromiso, tik karas.

FANIŲ ATSIRADIMO ISTORIJA

Niekada nei aš pati, nei (turbūt) visos esamos grupių/dainininkų/aktorių gerbėjos nesusimąstė, kas yra tas „fanatizmas“. Smagu vartoti apibūdinimą „fanė“, nors man jis primena kurios nors futbolo komandos marškinėliais pasidabinusią merginą, klykaujančią stadione už mėgstamą komandą.

Tačiau šiais laikais merginos seilę varvina ne stadione, o prie kompiuterio, įsijungusios mylimos žvaigždutės nuotraukas ar klipus, realiai net nesuprasdamos kodėl. Pati, persirgusi šia „sunkia liga“, galiu teigti – viskas praeina.

Fanatizmo dėl  boyband'ų šaknis atkapstyti galime nuo pat pirmųjų grupių, dėl kurių merginos „rovėsi plaukus“, alpo koncertuose, žviegė atviromis burnomis ir emociškai nesivaldė koncertuose. Jeigu jums tai nieko nesako, priminsiu apie vieną ryškiausių XX amžiaus septintojo dešimtmečio grupių – „the Beatles“, kuri kėlė masinę psichozę dar tada, kai net spalvotos televizijos nebuvo.

XXI amžiuje, kai technologijos tiek pažengusios, jog faktiškai interneto pagalba gali sužinoti netgi dievinamo objekto žagsėjimo dažnumą ir virtualiai sekti kiekvieną jo žingsnį, fanatizmas taip pat tobulėja. Grupei „The Beatles“ galima rasti puikų šių laikų pavyzdį – „One Direction“. Maniakiška meilė ir atsidavimas šiai grupei nemažai daliai visuomenės kelia juoką, pašaipą ir pasibjaurėjimą.

Kai kurios paauglės svajoja vieną dieną delnu perbraukti Hario garbanas, kitos – sužaisti futbolo mačą su Louis, trečios norėtų visą popietę kimšti „Nandos“ maistą su Niall‘u ir t.t. Visos apie kažką svajoja, visos nori juos pamatyti, ištiesti jiems ranką, gauti autografą, nusifotografuoti, o drąsiausios fantazuoja netgi tapti jų širdžių karalienėmis. Viskas atrodytų gerai – merginos visada galvoja apie ateitį, visada turi idealą ir ieško analogų tarp „žemės“ gyventojų, tačiau ar jos bent suvokia, kodėl taip dievina visiškai nepažįstamus žmones?

MES - PORA, TIK JIS TO NEŽINO

Turėti idealą tikrai nėra blogai, tačiau kištis į jo gyvenimą, teigti, jog jį pažįsta ir nesugebėti atskirti iliuzijos nuo realybės – tai jau aukštas fanatizmo lygis, kai siekiamas kritinis taškas. Tačiau žvelkime į sveikąją fanatizmo pusę: mintyse "susitikinėti" su žvaigžde yra saugu:

• jis niekada neįskaudins (net jei atsiranda nuotraukos, kuriose jis už rankos laiko įžymią merginą, fanės fantazijoje ji vis tiek bus vienintelė dievaičio mergina); su juo nereikia spręsti problemų (nes realiame gyvenime visada atsiras dėl ko pasipykti!); 

• jis visada išklauso (būdamas pasauliniame ture už tūkstančio kilometrų, tikrai taip, jis gi dievukas – viską girdi, viską mato), kai atsigulus prieš miegą pasiskundžiama apie nieko nenusimanačius ir besityčiojančius draugus; 

• jis visada paguodžia (nieko nesakydamas asmeniškai, tik savo dainų pagalba), kai liūdna; 

• jis niekada neteisia (negi teisi, kai sukrauni jam milijonus)... 

Kitas dalykas – estetinis pasigerėjimas. Malonumas tiek akims, tiek ausims (dailūs veidai, svaiginančiai užliūliuojantys balsai – ko dar gali reikėti?). Plakatų gausa suteikia tik laimės – juk kiti kolekcionuoja pašto ženklus, kodėl nekolekcionavus žmonių atvaizdų? Daugelis „befantazių“ žmonių klausia: „tu jų nepažįsti, tai kam tau tie plakatai?“, tačiau jie net nenutuokia, kaip jauku fanėms kiekviename akies centimetre sugauti tą tobulą dievaičio žvilgsnį, spoksoti į sieną ir tiesiog svajoti.

ASMENYBĖS SUTRIKIMŲ ŠEŠELY

Tačiau už nekalto fanatizmo slypi ir kiek rimtesni dalykai. Fanatizmas - tai pastangos pabėgti nuo savų problemų, pasineriant į nepažįstamų, tačiau iki kauliukų išnarstomų, žmonių gyvenimus. Fanas, kad ir ką jis bedievintų, tampa šiek tiek asocialus – bendrauja tik su jį suprantančiais (tą pačią grupę/žmogų dievinančiais) žmonėmis, renkasi daugiau laiko praleisti interneto platybėse, toliau „sekant“ kiekvieną „dievuko“ žingsnį, mirktelėjimą; akių varvinimą prie tų pačių ar naujų nuotraukų ir emocinio susijaudinimo potyrį, kai gaunama nauja informacija („dėmesio, jūsų dievaitis šiandien prasisagstęs marškinius, o kepurės snapelis – nugaroje. Jau galite eiti iš proto!”).

Susidaro vaizdas, jog merginos tiesiog bijo išlįsti iš kiauto ir susidurti su tikrovėje gyvenančiais bei jas supančiais žmonėmis, nes „jie jų nesupranta“. Tačiau fanatizmas dėl grupės tikrai praeis, o tada jos tiesiog tėkšis veidu į realybę ir nebežinos, kurion pusėn eiti, nes jų bendraamžiai jau gyvens realius gyvenimus.

Fanės sako: „jie išgelbėjo man gyvybę“, „aš žinau, kokie jie – jie nuostabūs!”, „jie taip niekada nepasielgtų su savo fanais“... Dainos/dainų kūrėjai nėra lygu atlikėjams ir jų charakteriams. Nesinori pripažinti, bet daugelis atlikėjų daugiau ar mažiau yra priklausomi nuo prodiuserių, vadybininkų ir reklamos. Kiekvienas merginos „OMG“ – tūkstančiai „šlamančių“ ir „žvangančių“ į visos grupės narių kišenes. Patikėkite, ne grupės nariai jus išgelbėjo, ne jie mums suteikė tiek laimės ir praturtino dvasiškai, bet jūs juos praturtinote absoliučiai visomis prasmėmis: šlove, turtais, pripažinimu. Be savo gerbėjų kiekviena žvaigždė būtų barankos skylutė. Nulis. Niekas. Todėl fanėms reikėtų perfrazuoti savo mėgiamą „be jų aš būčiau niekas“ į „be manęs jie būtų niekas“ – tada fanatizmas pereis į sveiką „mėgimo“ lygį, kai klausoma muzika teiks džiaugsmą, serialai įtrauks tik tam pusvalandžiui, o vienas kitas plakatas tiesiog pagražins kambarį. 

ATMINTINĖ HATERI'AMS

Patarimas visiems antifanams (apskritai bet kokios grupės, bet kokios susibūrimo, bet kokios komandos, bet kokio aktoriaus ir šiaip – viskuo nepatenkintiems piliečiams, kurie savo piktą nuomonę publikuoja visur): visi fanai tikrai suvokia, jog populiarios grupės patinka anaiptol ne kiekvienam. Ypač, kai grupių vadybininkai klijuoja grupių nuotraukas netgi ant gėrimų etikečių, apatinio trikotažo ar telefonų dėklų, o radijas nuolat leidžia tas pačias įkyrėjusias dainas. Galų gale – kalta tik reklama. Jeigu grupių taip nereklamuotų, gerbėjų būtų daug mažiau. Jei nebūtų gerbėjų, vadybininkai ir patys dievaičiai uždirbtų mažiau, o tada dingtų prasmė tokioms grupėms egzistuoti.

Sakote, neturi balsų ir dainų žodžiai beprasmiški? Neklausykite. Perjunkite radiją. Nepatinka išvaizda? Praleiskite pro akis visas nuotraukas. Tiesiog susitelkite į dalykus, kurie jus domina, o ne kelia pyktį. Atminkite, jog netgi jaučiama ir publikuojama neapykanta daro jiems puikią reklamą. Atvirai pasakius, nei vienai tikrai gerbėjai nerūpės, ką antifanai kalba apie jų dievaičius, o iki pačių dievaičių blogi žodžiai net nenueis, tad tik veltui eikvojate savo nervų ląsteles ir toliau keliate savo „nekenčiamų asmenų“ reitingus

Mano fanatizmas baigėsi tuo, kad teko kraustytis iš tėvų namų ir jie „altorių“ vėl pavertė į normalų kambarį, kuriame gyventojų nebestebi milijonas akių. Ir dabar mielai mintimis išsikraustyčiau gyventi į Londoną su „One Direction“, įsivaizduočiau, kad mane nuolat saugo broliai Salvatoriai arba Kulenai su vilkų gauja, kad serenadas po langais plyšauja pats Ed Sheeran, bet tenka pripažinti, kad tai tiesiog išaugama. Atsiranda TIKRI rūpesčiai, TIKROS problemos, o kol fantazijos apie „žvaigždę“ nekelia problemų bendravimui su aplinkiniais ir neužima viso jūsų gyvenimo – mėkit, svajokit ir domėkis, juk daugelis iš jų rodo tikrai gerą pavyzdį.

Martina Vaičiūnaitė - specialioji panele.lt žurnalistė, garsėjanti savo išskirtiniu rašymo stiliumi bei nepakartojama įžvalga. Daugiau Martinos straipsnių rasi čia:

Fashionistų gudrybės: 3 drabužiai - 5 skirtingi įvaizdžiai! Kaip kiekvieną dieną rengtis vis naujai?

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis