Daugelis per gyvenimą esame manipuliavusios aplinkiniais. Turbūt kiekviena esame apsimetusios „nuskriaustomis“, kad tik sulauktume dėmesio, užuojautos ar malonaus žodžio.
TAI PAT SKAITYK: TIKRA ISTORIJA: neturiu draugų, nes… negeriu. Ką daryti? (DISKUSIJA)
Anoks čia nusikaltimas, sakoma, nesisuksi – negyvensi. Toks manipuliavimas, pasitelkus į pagalbą teiginius „kokia aš negraži“ ar „aš tikra nevykėlė“, suveikia porą, daugiausiai tris kartus, tačiau vėliau aplinkiniai ima ignoruoti tokią pasikartojančią savikritiką, nes ima suprasti, jog taip stengiamasi išsireikalauti dėmesio.
Natūralu, juk kiekvienam kartais susvyruoja pasitikėjimas savimi, visapusiškai – tiek išvaizda, tiek jėgomis. Bet nesuklysiu teigdama, jog kiekviena iš mūsų turime draugių ar pažįstamų, kurios be paliovos imituoja aukas („kokia aš stora“, „aš niekada “nepakabinsiu” vaikino“). Ar pastebėjote, jog jos beveik visada turi stulbinančiai tobulą figūrą, o aplink sukiojasi spiečius „kavalierių“? Būtent apie tokias aukos sindromu „sergančias“ merginas norėtųsi su jumis padiskutuoti.
Pati turiu vieną pažįstamą (iš tiesų, tai tokių merginų pažinojau daug, tačiau puikiausiai prisimenu šią), kuri visada turėjo idealius „duomenis“ – mokėsi gerai, vilkėdavo seksualius drabužius, buvo dailaus veido, žinojo, kaip pabrėžti savo privalumus ir, žinoma, turėjo “superinę” figūrą. Be viso to, buvo rami, kai reikia, bei padūkusi, kai pati to norėdavo. Draugų ratelyje dažniausiai tylėdavo, tačiau vos prabilus, jog žodžiai skambėdavo lyg aimanos „Man taip bloga, aš šiandien nevalgiau, nes esu stora…“
Pirmaisiais kartais visi sunerimdavo, išbardavo, geriausios draugės pripirkdavo jai bandelių ir visą dieną visi klausinėdavo „Kaip tu jautiesi? Valgyk, juk tu tokia liekna!”
Kai tai ėmė įkyrėti, net ir artimiausi draugai pro ausis praleisdavo pusę jos paistalų apie „celiulitą ant kojų“, „persivalgymą nuo obuolio“ ir praleistas pamokas dėl alpimo. Galų gale supratusi, jog nieko nebe domina jos nuolatiniai skundai, ji nustojo kritikuoti savo iš tiesų lieknas kojas ir draugai vėl noriai su ja bendravo. Visada ją stebėjau iš šono – tiesiog nemoku draugauti su tokiais žmonėmis, nemoku apsimesti, jog nesuprantu, kad tokiu elgesiu stengiamasi išsireikalauti kažkokių išskirtinių bendravimo sąlygų.
Paauglystėje tikrai buvau apvalutė (nuo dabartinės figūros komentavimo susilaikau), todėl klausantis kiekvienos vos 50 kilogramų sveriančios pažįstamos verkšlenimų, jog jos yra storos, jausdavausi nekaip.
Norėdavosi pliaukštelėti tokiai „aukai“ ir paklausti, kodėl ji mane įžeidinėja. Žinoma, tuo metu ir aš skųsdavausi savo anaiptol ne tobula figūra, bet bent jau buvo dėl ko! O lieknutės, aukos sindromu užsikrėtusios merginos man sakydavo: „ne, tavo figūra tokia moteriška!”, Nesupratau – 50 kilogramų per daug, o jau 65 kilogramai – tobulybė? Ar ir jūs čia užuodžiate melagystes? Nes aš pamenu, jog tuo metu jausdavausi tikrai pažeminta ir dar stambesnė, nei iš tiesų buvau.
Vienas iš atvejų, kai mergina nori pasijusti mylima, gležna ir svarbi – figūros kritikavimas. Bet, merginos, negi norite būti įdomios tik dėl to, kad visi jus laiko ligotomis, silpnomis ir nuolat besiskundžiančiomis? Vietoj to, geriau stebinkite aplinkinius savo sugebėjimu derinti tinkamo dydžio, audinio bei stiliaus draubžius prie savo figūros, kad ir kokia ji bebūtų – obuoliuko, pieštuko, smėlio laikrodžio ar kitokios formos. Pažįstamiems (ir net tik jiems) būsi įdomi dėl savo pasitikėjimo ir stiprybės, o ne baimės likti nepastebėta ar „nepapopinta“. O ir komplimentų susilauksite dvigubai daugiau.
Kitas ūmus aukos sindromo atvejis – veido (išvaizdos) kritikavimas. Šį metodą kiekviena esame išbandžiusi arba tikrai girdėjusi. Apskritai, koks sakinio „aš negraži“ tikslas ir kokia prasmė? Galbūt pasirodysiu bjauri ir sarkastiška, tačiau ne kartą į tokį pareiškimą esu atsakiusi „tikrai taip, nesi gražuolė“, nes tenka pripažinti – jei tu tai dažnai kartosi ir taip apie save manysi, pamažu ir aplinkiniai ims taip manyti.
Džiaugiuosi, jog mano draugės tokių nesąmonių nebe kalba, nes iš manęs – ne kokia guodėja. Sakysit, nesu tikra draugė ir esu bjauri pavyduolė? Tiesiog kiekviena mergina man yra savotiškai graži – vienų strazdanėlės verčia šypsotis, kitų kreivi dantukai atrodo beprotiškai mielai, kiekvienas trūkumas ar netgi įsivaizduojamas „defektas“ gali suteikti žavesio, nes tai padaro jus tokias, kokios esate – „vienetines“. O jeigu išvaizda iš tiesų kelia kompleksų, apie tai reikėtų prasitarti kuo mažiau, nes visada atsiras piktadarių, kurie panaudos jūsų silpnybes bei kompleksus prieš jus.
Prie šių dviejų atvejų galima pridėti ir vieną kvailiausių – visiškas savo asmenybės sumenkinimas. Koktu darosi klausantis (ar skaitant, nes dabar madinga savo emocijas išlieti “online”) merginų, o kartais ir vaikinų, kurių „niekas nemyli“ ir jie „niekam nerūpi“. Jeigu yra kam skųstis, vadinasi, yra ir jus mylinčių! Jeigu mergina neturi vaikino, dar nereiškia, jog ji niekam nerūpi. O dažniausiai taip sako tos, kurios turi krūvą draugų (arba pažįstamų, o kartais net gi vaikiną) ir tiesiog nori jaustis tvirčiau populiarumo skalėje. Iš tiesų, nežinau, ar išgirdus „visi tave myli“ pasidaro geriau? Jei kas išbandėte – informuokite, galbūt kitą straipsnį parašysiu apie tai, kaip būti princese apsimetant pelene.
Kartais sustoju ir pamąstau, jog viskuo aprūpinti, žavūs, sveiki žmonės stengiasi apsimesti silpnais ir kompleksuotais, kai tuo tarpu žmonės, kuriuos iš tiesų galima būtų pavadinti likimo, gyvenimo aukomis (kad ir kaip nepagarbiai tai skambėtų), nesiskundžia savo traumomis, ligomis ar subjaurojimais. Turbūt suveikia paradoksas: kuo stipresnė išorė, tuo silpnesnis vidus ir atvirkščiai – kuo žmogus fiziškai labiau pažeistas ar pažeidžiamas, tuo jo vidus dvasingesnis ir tuo labiau jis savimi pasitiki.
Visada prieš vaidinant auką reikėtų pagalvoti – savęs kritikavimas (tuo pat metu kitų įžeidinėjimas) neprivers žmonių mūsų mylėti. Senas kaip pasaulis ir labai nuvalkiotas posakis: jeigu mylėsi pats save, tave mylės ir kiti. Tačiau su meile sau nereikia persistengti, nes tai dažnai perauga į „narcizo sindromą“ O apie tai kitą kartą…
Martina Vaičiūnaitė – specialioji panele.lt žurnalistė, garsėjanti savo išskirtiniu rašymo stiliumi bei nepakartojama įžvalga. Daugiau Martinos straipsnių rasi čia
