ŠAUNIOS MERGINOS GIDAS: išmok gauti tai, ko nori!

Gyventi pasakose - daug maloniau, nei realybėje. Tačiau verkšlenti, kad pas tave dar neatjojo princas ant balto žirgo - paprasčiausiai kvaila ir vaikiška.

Jau skaitydamos knygas, žiūrėdamos filmus ir klausydamos mėgstamos muzikos, jaunos merginos išmoksta, jog romantizuoti galima absoliučiai bet ką.

Nesvarbu, ar tai laikui neatspari meilė, išbandymai ir sunkumai, su kuriais susiduriame, norėdami būti su mylimais žmonėmis, vaikinas su iltimis, bet kurią akimirką galintis nusukti tau sprandą ar... Skausmas.

Rodos, kvaila netgi apie tai galvoti, tiesa? Kodėl kas nors norėtų būti suirzęs, užsisklendęs savyje ir viskuo nepatenkintas, jeigu galima džiaugtis gyvenimu? Kodėl reikėtų įkvėpimo ieškoti neigiamuose dalykuose, kai aplink tiek daug grožio, gėrio ir šviesos, jeigu tik netingi jų paieškoti? Vis dėlto, šio poreikio romantizuoti skaudžius bei neigiamus dalykus šaknų veikiausiai reikėtų ieškoti ten pat, iš kur ištraukėme pačią romantiką – knygose, filmuose ir muzikoje.

Viskas prasidėjo vaikystėje. Kai tėvai mums skaitė pasakas ar skaitėme jas pačios, iš spalvingų puslapių ir užburiančių istorijų išmokome, kad reikia laukti princo. Žinojome, kad princesė gali saugiai sėdėti bokšte, kol riteris blizgančiais šarvais, jojantis ant balto žirgo, pašalins bet kokias negandas, o vėliau gyvensite ilgai ir laimingai. Tačiau mums augant ir laikui bėgant, ima rastis supratimas, jog herojus gali būti bet kas. Ne visada vertėtų pasikliauti princu ir tiesa ta, kad gali būti dienų, kada artimiausias variantas riteriui blizgančiais šarvais bus tiesiog idiotas, apsivyniojęs folija. Todėl tenka pačiai imti ginklą ir stoti į kovą. Net jeigu ji tik pačiai su savimi.

Žinoma, viskas pasakomis nesibaigia. Kaip dažnai žiūrime filmus, kuriuose liūdnos merginos staiga būna pastebėtos gražių vaikinų? Kaip dažnai girdime apie žmones, kurie visą gyvenimą praleido liūdni, nusivylę ir neįvertinti, tačiau po mirties buvo pripažinti kaip nuostabūs menininkai?
Kaip dažnai girdime apie tuos, kuriuos įkvėpė tik neigiamos emocijos?

Skaitome knygas apie ypatingas, tačiau nepastebimas asmenybes, kurios liūdnų akių žvilgsniu patraukia patraukliausio priešingos lyties atstovo dėmesį? Kiek kartų skaitėme, klausėme ir matėme tas, kurios randa Tą Ypatingąjį, pasiryžusį nubučiuoti kiekvieną mylimosios randą, nuvalyti kiekvieną ašarą ir priglausti prie krūtinės kiekvieną kartą, kai jai liūdna?

Būtent tai leidžia kiekvienai lengviau įtikinamai merginai patikėti, kad skausmo nereikia atsikratyti iš karto. Nereikia skubėti valytis ašarų ar bandyti šypsotis. O kam, jeigu tavo liūdesys gali padėti sukurti santykius, apie kuriuos dar prieš savaitę skaitei romane?

Pasaulyje tiek daug skausmo, neteisybės, tiek daug neigiamų emocijų. Kiekviena iš mūsų anksčiau ar vėliau bus gyvenimo mėtoma ir vėtoma, išgyvens netektis, nusivylimus, skausmą ir išdavystes. Tačiau nereikia to romantizuoti. Nereikia manyti, kad blogos patirtys pavers tave įdomesne ar išskirtine. Kad ir ką tektų patirti, reikėtų prisiminti, kad neigiamos emocijos nėra tos, į kurias verta kabintis. Iš to reikia mokytis ir semtis gyvenimiškos patirties, bet ne leisti tave sekioti it šešėliui. Nėra poreikio sėdėti ir šimtą kartų mintyse pergyventi viską, kas blogo tau yra nutikę. Leisk geriems darbams, maloniems nutikimams ir teigiamoms emocijoms formuoti tavo asmenybę.

Niekada nereikia kristi tikintis, kad kas nors tave pagaus. Ašaras reikia šluostytis pačiai, o ne laukti, kol kas nors išties nosinę ar pasiūlys petį išsiverkti. Kiekviena iš mūsų privalo būti savo heroje ir išgelbėti pati save. Niekas neįsimylės tavo amžinai liūdnų akių ar poreikio pasiskųsti. Leisk žmonėms įsimylėti tavo šypseną, o ne ašaras.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis