Tikrieji draugai tavęs nepalieka nei juokiantis, nei verkiant. Gera žinoti, kad yra žmonių, kuriems ir paryčiais paskambinus pasiguosti jie tave išklausys, patars, o gal net ateis tau išvirti arbatos.
Dažnai iškyla klausimų, į kuriuos norime būtent draugiško atsakymo. Mokytojai juk pamokslaus, tėvai nerimaus, pas psichologą eiti nedrąsu, o draugams juk viską gali pasipasakoti.
Naujausioje portalo panele.lt rubrikoje „Draugė patars“ rasi atsakymus į visus klausimus, kurių nedrįsti klausti, bet mirtinai nori sužinoti jų atsakymus. Klausimus draugei užduok adresu love@panele.lt (pavadinimo laukelyje parašyk „klausimas draugei“).
NAUJAUSI KLAUSIMAI:
Sveiki. Esu 17-kos metų. Man prie širdies tamsūs drabužiai arba tiesiog galima sakyti, kad prijaučiu pankuojančiai liaudžiai. Tačiau mano tėvai mano, kad aš esu satanistė ir net nori užrašyti pas psichologą. Kaip jiems paaiškinti, kad tai yra normalu?
Sveika! Bet koks maištavimas tokiame amžiuje – visiškai normalus ir natūralus. Kiekvienas paauglys jaučia poreikį eksperimentuoti, atrodyti kitaip nei visi, išsiskirti iš minios. Žinoma, yra ir visiškai natūrali ir kiekvienam iš mūsų suprantama priežastis – noras atkreipti dėmesį.
Manau, kad tavo tėvai yra pasimetę tarp pavadinimų ir jiems paprasčiausiai reikėtų paaiškinti kas yra kas. Tam, kad tėvai geriau tave suprastų – supažindink juos su subkultūra, kuriai manaisi priklausanti. Jeigu esi pankė, paaiškink iš kur šis judėjimas kilo, kokie tavo tikslai. Sugriauk stereotipus. Jeigu tėvai sako, kad esi satanistė – sudaryk sąrašą dalykų, kurie apibūdina satanistą ir paprašyk pabraukti/pažymėti/įvardinti tuos, kurie tinka ir tau. Po šio bandymo paaiškink, kad esant tiek daug neatitikimų paprasčiausiai akivaizdu, kad esi tik maištaujanti ir savęs ieškanti mergina, o ne pertraukų metu nekaltas mergeles aukojanti pabaisa. Nepamiršk patikinti, kad nepaisant to, kaip atrodai, rengiesi ir dažaisi, nepriklausomai nuo to, kokios muzikos klausaisi ar kokias knygas skaitai, vis dar esi ta pati mergina, kurią jie išaugino. Paaiškink, kad jokių klaidų jie nepadarė – vis dar rūpiniesi mokslais ir savo ateitimi. Šiaip ar taip, daugeliui tėvų tai itin rūpi – ypač kai akivaizdu, jog tau egzaminai yra ant nosies. Sėkmės!
Sveika, man 14 metų. Maždaug prieš metus buvau išvykus į užsienį ir susiradau daug draugų. Man pradėjo patikti trejais metais už mane vyresnis vaikinas, tačiau aš pabijojau jį užkalbinti ir dabar, kai jau praėjo daug laiko, aš negaliu nustoti apie jį galvojus. Ar man viskas gerai? Ar įmanoma taip įsimylėti žmogų, su kuriuo net nesi bendravęs?
Sveika. Visų pirma užtikrinsiu – taip, tau tikrai viskas gerai. Visiškai normalu susižavėti vaikinu – ypač vyresniu. Tokie atrodo nepasiekiamesni, daugiau išmanantys, protingesni, prie jų jautiesi saugesnė. Tačiau tiesa ta, jog privalai savęs paklausti – ar tai tikrai meilė? Ar tikrai gali mylėti ką nors, ko netgi nepažįsti? Kas būtų jeigu paaiškėtų, kad jūs labai skirtingai žiūrite į gyvenimą, norite pačių skirtingiausių ir nesuderinamiausių dalykų? Be to, kaip klostytųsi jūsų santykiai, jeigu jis, būdamas jau pilnametis, negalėtų su tavimi eiti visur, kur eina pats?
Paieškok prieinamesnio vaikino. Jis nebūtinai turi būti bendraamžis ir jaunesnis – jeigu traukia vyresni, tai nieko čia jau nebepadarysi, tačiau būk atsargi. Nesileisk išnaudojama ir kvailinama, o prieš aklai pasinerdama į meilės liūną – labai gerai pagalvok. Sėkmės!
Sveiki, neseniai susipažinau su vaikinu, kuris iš pradžių atrodė labai mielas. Maždaug prieš savaitę mane jis pakvietė į pasimatymą, o aš nesutikau ir kitą dieną pamačiau jį pro savo langą kitoje gatvės pusėje žiūrintį tiesiai į mano namą. Pagalvojau – nesusipratimas, tačiau kitą dieną jis važiavo kartu su manim autobusu (nors aš žinau, kad jis gyvena kitame miesto gale), o atėjus į mokyklą išgirdau žinią, kuri mane pribloškė – jis perėjo į mano mokyklą. Jei nebūčiau tokia įsitikinusi, jog tai dėl manęs – tikrai nerašyčiau. Ką daryti? Jo žinutės niekaip nesibaigia ir kartais jaučiuosi persekiojama.
Sveika! Susidūrei su gąsdinančia situacija – vaikinas, tavęs laukiantis po langais ar persekiojantis net mokykloje – tikrai nėra tai, apie ką reikėtų juokauti. Siūlyčiau viską daryti atsargiai ir nekelti įtarimo – niekada negali žinoti kaip labai vaikinui galvoje „susisukę“ ir ką jis galėtų ar norėtų tau padaryti.
Pradėk nuo numerio keitimo. Užsimink tėvams apie šią situaciją, paprašyk, kad jie tave pasiimtų, jeigu vakarais grįžti vėliau ar pasidairytų pro langus – gal pastebės tą patį įtartiną vaikiną. Jeigu net pakeitus numerį skambučiai ir žinutės nesibaigs, su tėvais pasikalbėk dar rimčiau. Jie supras, kad esi įbauginta – kas nebūtų? Jeigu jautiesi nejaukiai mokykloje – susisiek su direktoriumi, pavaduotoja, kuratore ar dar kuo nors, kas turi pakankamai galios tau padėti. Veikiausiai į visą šią situaciją reikės įtraukti ir tavo auklėtoją. Pasirūpink, kad mokyklos valdžia pasikalbėtų su tavo persekiotoju ir nebijok, jeigu teks kalbėtis ir su jo tėvais – veikiausiai jie ir bus tie, kurie sugebės vaikino keistą ir gąsdinantį susižavėjimą pažaboti.
Pradėjau draugauti su vaikinu prieš mėnesį. Iš pradžių viskas buvo gražu, jis buvo toks mielas ir dėmesingas, bet dabar mes retai susitinkame ir atrodo, kad iš manęs nori tik vieno. Ką daryti?
Sveika. Na, man atrodo, kad yra visiškai akivaizdu, ką reikėtų daryti. Kad ir kaip gražu viskas buvo iš pradžių, kad ir kokie puikūs atrodė santykiai, o jis pats – princas ant balto žirgo, akivaizdu, kad laikas parodė, koks šis vaikinas yra iš tikrųjų. Jeigu jam iš tavęs reikia tik vieno, retai susitinkate ir jis tikrai nebėra toks, kokiu atrodė anksčiau, vadinasi jis tiesiog apsimetinėjo. Argi tikrai norėtum būti su tuo, kuris dedasi kažkuo kitu? Mesk šį vaikiną ir neabejok, kad susirasi geresnį. Šiaip ar taip, bus pilna tokių, kurie norės pažinti tave, tavo asmenybę ir sužinoti, kokia esi iš tikrųjų prieš lįsdami į tavo kelnaites.
Kartą su draugais nuėjom į vakarėlį. Ten susirinko daug skirtingų grupių žmonių. Visą vakarą mačiau kaip vienas vaikinas stebi mane. Paklausiau draugų, ar kas pažįsta jį. Ten buvo prieš dvejus metus mokyklą baigęs vaikinas (aš 10-tokė).Mus supažindino ir dabar gan artimai bendraujam. Tačiau metų skirtumas nemažas, tą suprantam abu. Ką daryti?
Sveika. Manau, kad kol kas nereikėtų daryti nieko. Na, nebent būti šiek tiek apdairiai ir atsargiai. Nepamiršk, kad jis – vyresnis ir veikiausiai turintis daugiau patirties su merginomis. Nesileisk kvailinama ir spaudžiama – ypač dėl dalykų, kurių nenori daryti ar kuriems nesi pasiruošusi. Šiaip ar taip, stebėk kaip vystosi jūsų santykiai – jeigu jis ir toliau išlieka dėmesingas ir malonus, jeigu jums kartu gera, puikiai sutariate ir nesijauti nemaloniai jo draugų kompanijose (paklausk kaip jis pats jaučiasi, kai susitinkate su tavo draugais ar pažįstamais), tada nematau absoliučiai jokių problemų. Sėkmės!
Labas, aš Adelė, man 14 metų. Mokykloje patiriu patyčias, nes man patinka „One Direction“, Justin Bieber ir kiti ne kokią reputaciją Lietuvoje turintys dainininkai. Iš pradžių situacija nebuvo tokia bloga, tačiau vėliau net tėvai pradėjo purkštauti apie mano meilę šiems atlikėjams, plakatus ant sienų ir panašiai. Kadangi visiškai nebeturėjau palaikymo, tai pradėjau save žalot. Dabar jau visiškai nebežinau ką daryti.. Galvoju apie savižudybę, bet kartu ir bijau šio žingsnio. Kodėl manęs kiti nepriima tokios, kokia esu? Kodėl jiems yra taip svarbu, kokios muzikos aš klausau ir kokius dainininkus mėgstu?
Sveika, Adele! Puikiai suprantu problemą, su kuria susidūrei – tiek aš, tiek mano draugai ar pažįstami, klausantys sunkesnės muzikos, esame ir satanistais, ir visokiausių judėjimų atstovais išvadinti. Tiesa ta, jog bet koks entuziazmas (nesvarbu, dėl ko jis bebūtų – mados, muzikos, filmų, knygų ar kokio savo talentų reiškimo) dažnai yra smerkiamas ir kiti žmonės jį stengiasi pažaboti. Dažnai tai daroma iš pavydo („Kodėl ji turi tokią aistrą, o aš mėtausi nuo vieno dalyko prie kito, nuo vieno savęs reiškimo būdo prie sekančio?..“), bet dar dažniau – iš paprasčiausio nesupratimo ir tingėjimo pasidomėti. Esu įsitikinusi, jog žmonės per dažnai kalba apie tai, apie ką absoliučiai nieko neišmano. Taip gimsta neapykanta kitų orientacijų žmonėms, rasizmas ar seksizmas. Taip atsiranda nepasitenkinimas populiariomis, bet neskaitytomis knygomis ar filmais, apie kuriuos esi tik girdėjęs, bet niekada nepasivarginai pasižiūrėti. Vis dėlto jauti poreikį apie tai išreikšti savo nuomonę.
Tai, kokios muzikos klausai ar ką mėgsti nėra kitų žmonių reikalas. Kol nieko savo pomėgiais neerzini (ir tie, kuriuos iš esmės erzina Justin Bieber ar 1D nėra tie, kuriais turėtum rūpintis, nes pritrūkę argumentų tokie žmonės mėtosi labiausiai nuvalkiotais „Bet jie… tokie mergaitiški/gėjai/nuvalkioti“) ir nedarai absoliučiai nieko blogo (nepamiršk, kad savo nuomonės kišimas kitiems dažnai sukelia labai neigiamą reakciją), neturėtum rūpintis dėl to, ką apie tave mano kiti. Vis dėlto savęs žalojimo problema ar noras žudytis – jau visai kitas reikalas, kurį paprasčiausiai būtina aptarti.
Nesileisk kitų žeminama ar niekinama dėl tokio dalyko kaip muzika ar plakatai ant sienų. Kiekvienam sakančiam ką nors blogo turėk pasiruošusi stiprių argumentų. Kiekvienam sakančiam, kad klausaisi grupės, kuri yra „gėjiška“ apsimesk didžiai nustebusia ir klausk: „Nuo kada tai – įžeidimas?“. Dažnai žmonės, nesulaukę neigiamos reakcijos ar puolimo, paprasčiausiai pasimes ir daugiau argumentų skubiai nesuras. Vis dėlto akivaizdu, kad pati viena su šia problema nesusitvarkysi. Kadangi rašai, jog tėvai tavęs nesupranta, geriausia būtų kreiptis į klasės auklėtoją, mokyklos psichologą, vyresnį brolį, sesę, pusbrolį ar pusseserę ar bet ką iš šeimos, kas galėtų tau suteikti pagalbą. Siūlau paaiškinti problemą ir jos rimtumą suaugusiam žmogui – jis ar ji ras būdą kaip tai paaiškinti tavo tėvams ir parodyti, kad tau iš tikrųjų reikia profesionalių konsultacijų su gydytojais. Sėkmės, Adele!
