Prieš daugiau nei metus su nedideliu kirminėliu pilve laukiau pirmųjų savo gyvenime egzaminų. Niekuomet jų pernelyg nebijojau, tačiau skrandyje kažkurios rūšies kaspinuotis kirbėjo.
Dabar tokių egzaminų per metus turėjau 18, dar 4 laukia ateinantį mėnesį. Viešų pristatymų, grupinių ir rašto darbų suskaičiuoti nė nepavyktų. Tiesa, prieš metus faktas, kad streso kitais metais turėsiu aštuoniolika kartų daugiau, nei dvyliktoje klasėje, padėjęs man nebūtų, bet visgi, egzaminų sesija – neišvengiamas jauno žmogaus gyvenimo etapas, kuriam pasibaigus suprantame, kaip viskas iki šiol buvo paprasta. Tad ką daryti, kad egzaminų laikotarpis netaptų didžiausiu pragaru?
ISM vyr. lektoriaus, psichologo Aniceto Suchockio patarimas abiturientams: „Turite laikyti egzaminus ne dėl to, kad reikia, ne dėl to, kad kažkas to iš jūsų tikisi, o todėl, kad egzaminai – žingsnis jūsų svajonės link. Kuo aiškiau žinosite, koks egzaminų tikslas, ko jums iš jų reikia, tuo mažiau jausite streso ir tuo sėkmingiau išlaikysite egzaminus” .
Iš savo patirties noriu patarti giliai įkvėpti ir iškvėpti. Nusiraminus įsivaizduoti blogiausią galimą egzaminų rezultatą ir gyvenimą jiems praėjus. Ar dėl to sugrius visos įmanomos ateities karjeros perspektyvos? Neabejotinai ne.
Vienintelė įmanoma bloga egzaminų baigtis – prastai išlaikyti arba visiškai neišlaikyti egzaminai. Kaip nuo to pasikeistų mūsų gyvenimas?
1. Metus būtų galima praleisti savo asmenybės ugdymui, tobulinimui ir savęs ieškojimui, o kitais metais egzaminus laikyt iš naujo. Ne kiekvienas abiturientas yra psichologiškai subrendęs geriems egzaminų rezultatams. Ne kiekvienas abiturientas, vos baigęs vidurinę mokyklą, yra psichologiškai pasirengęs mokytis universitete.
Nuoširdžiai pavydžiu dabartiniams grupės draugams, kurie turėjo galimybę pabaigę mokyklą išvykti mokytis į užsienį ar tiesiog praleisti laisvus metus. Neabejotinai tokie žmonės į universitetą grįžta daug brandesni, vertinantys mokslą, žinias ir akademinę aplinką. Iš jų galima semtis ne tik gyvenimiškos, bet ir universitetinės patirties.
Amžiaus skirtumas universitete niekam nesvarbu – koks skirtumas, universitete žmogus pradės mokytis devyniolikos, ar dvidešimt devynerių. Svarbu, kad tuo metu jis jaustų, kad universitetas tikrai yra tai, ko jam reikia, o ne tai, ką verčia daryti aplinka, stereotipai ar visuomenė.
2. Tektų įstoti į norimos specialybės mokamą vieną. Tektų imti paskolą iš banko (ar tėvų) ir už mokslus (arba savo dvylikos metų tinginiavimą) mokėti pinigus. Ar tai blogai – spręsti jums. Žinoma, geriau nemokėti pinigų už tai, ką gali gauti nemokamai, tačiau mokant pinigus kiekvienas naujai išmoktas dalykas įgyja aukso vertę. Pastebėta tendencija, jog studentai, mokantys už mokslą, mokslus vertina daug labiau.
Ir šios dvi baigtys yra blogiausia, kas gali jums nutikti. Kitos baigtys dar geresnės, tad kokia prasmė panikuoti dėl gerų baigčių?
Esama trijų žmogaus stabilumo zonų – panikos, streso ir komforto
Komfortas yra pati patogiausia zona, leidžianti tūnoti, tyliai susisukus į vėžlio kiautą. Patogu? Be abejonės. Tačiau ar naudinga? Nė velnio. Komforto zonoje žmogus netobulėja, negalvoja, neveikia. Greičiau „verda savose sultyse“. Komforto stotelė būtina norint pailsėti nuo gyvenimo tempo, tačiau pernelyg ilgai užsisėdėti joje gali būti pražūtinga.
Panikos zona, kaip jau galima nuspėti iš pavadinimo, prie gero taip pat neveda – žmogus, gyvenantis nuolatinėje panikoje, yra įsitempęs, tačiau įtempti jo nervai neleidžia smegenims veikti taip, kaip jos galėtų tai daryti kitais atvejais.
Geriausia žmogaus tobulėjimui ir augimui yra streso zona. Ir tai nereiškia, kad su kiekvienu atsiskaitymu žmogus privalo jį patirti. Tačiau stresas savotiškai teigiamai veikia žmogaus mąstymą – jis tampa priverstas įdėmiau klausyti, atidžiau žiūrėti ir atsargiau užuosti visa, kas jį aplink supa. Streso būsenoje žmogus geriausiai absorbuoja aplinką ir įsisavina visa, kas vyksta aplink jį ir jo viduje. Tad kodėl turėtume gailėti savęs, jog šiuo metu gyvename pačioje geriausioje žmogaus tobulėjimui ugdyti zonoje?
Prisiminkite save prieš metus, dvejus. Pastebėkite, kaip stipriai sveikas stresas padėjo jums tobulinti savo asmenybę ir akademinius pasiekimus.
Kita vertus, niekas neverčia mūsų tobulėti. Ramiu veidu baigę mokyklą galime stoti į darbo biržą, niekur nesimokyti, gauti pašalpą iš valstybės ir gyventi už kelis šimtus litų per mėnesį. Net jei kažkas dėl tokio sprendimo jus teis – tai jūsų pasirinkimas, kurio niekas kritikuoti negali. Toks pasirinkimas neabejotinai pats patogiausias, nereikalaujantis jokių pastangų, tačiau ir jo baigtis, mano akimis, pražūtinga.
Važiuodama į pačius sunkiausius egzaminus ar viešus pristatymus graudžiai pradedu žiūrėti net į raudonomis nosimis ir nukraujavusiomis ausimis pasipuošusius stoties gyventojus – „kaip jiems pasisekė, kad šiandien jiems nereikia atsiskaityti matematinės analizės egzamino ar gintis mikroekonomikos rašto darbo“. Tačiau po kelių akimirkų suvokiu, kad ir aš pasirinkau mokytis pati, tad kaltinti galiu tik save. Tačiau kaltinti prasmės nėra. Pasirinkau, vadinasi norėjau to.
Viso šio monologo pagrindinė mintis – dirbti ir atoduoti visą save, siekti tikslų, o jų nepasiekus – siekti jų iš naujo. Nesėkmės atveju reikia suprasti, kad nesėkmė gali būti pati didžiausia sėkmė toje situacijoje. Ne visuomet tobulai išlaikyti egzaminai ir diplomas lemia sėkmę. Kartais tenka paragauti nesėkmių, kad pasiekus savo tikslą jaustum jo skonį. Kita vertus, nesėkmės iš naujo leidžia pergalvoti sėkmės sampratą.
Daugiau patarimų rasi Kotrynos bloge cukruje-funk.blogspot.com
