Jaunystę po lazeriu praleidusi mergina: nesuprantu, kaip kas nors galėtų į mane žiūrėti(TIKRA ISTORIJA)

Prieš keletą savaičių skelbėme konkursą, kuriame prašėme pasidalinti įdomiausia gyvenimo istorija. Skaitytojos atsiuntė šimtus įvairiausių istorij, iš kurių išrinkome 5, o įdomiausią ir didžiulio kosmetikos rinkinio vertą išrinksite jūs!

5 dienas iš eilės (vasario 10-14 d.) publikuosime po vieną istoriją, o paskui prasidės balsavimas, kur kiekvienas galės atiduoti savo balsą už labiausiai patikusią istoriją.

Pristatome antrąją konkurso istorija, jos autorė – skaitytoja Margarita*.

Vaikystėje nebuvo problemų – nei didelių, nei mažų. Buvo tik daug nuosmukių ant skaudaus grindinio, kuris nepaglostydavo vaikiškų nestiprių kojyčių, o tik paženklindavo nepaklusnumo ar nevėkšliškumo ženklu – mėlynėmis ar nubrozdinimais. Didžiausia problema tuomet buvo galvosūkiai, iš kur gauti pinigų ledams, kaip gražiau nustatyti  akytes, kad tėvai įdėtų dar vieną saldainį tavo jau ištiestą rankelę. 

Pradedu suvokti, kad tėvai, tiksliau mama, mane labai saugojo nuo piktų, atšiaurių akių, jų žvilgsnių. Kad tik mažiau man kas skaudulio sukeltų, kad tik mažiau ašarų tektų išlieti. Nors vaikystėje jų nė nebuvo. Buku žvilgsniu žiūrėjau į žmones, kuriems atrodžiau baisi, atgrasi, kitokia. Aš jų nesuprasdavau. Nesuprasdavau, kas su manimi ne taip. Vaikų darželio nelankiau, kad tik išvengčiau patyčių iš pačių mažiausiųjų. Užaugau su penktame aukšte gyvenusia bobute, miela, mane mylinčia ir gardžius varškėčius kepusia. Taip ir užaugau tarp knygų ir keturių sienų, kiemo draugų neturėjau (išskyrus vieną vasarą, kai susidraugavau su viena mergaite, kuri galiausiai man paleido į galvą sūpynes –  gerai, kad nenukentėjau).

Mano priešmokyklinė klasė prasidėjo mokykloje, kuri man ne itin patiko: mokytoja – sena ir nuolat lendanti į akis. Man nepatiko su kažkuo bendrauti, bet įvyko kažkoks lūžis – mano tylą pakeitė bendravimas su kitais vaikais, kurie tik kartą užjaučiamu žvilgsniu į mane pažiūrėdavo, tik kartą tekdavo jiems paaiškinti, kad aš tokia gimiau ir manęs niekas nenudegino. Aš apsipratau, mane priėmė savą ir niekam aš nebebuvau atgrasi. Mano bėda – nuo pat gimimo veidas buvo nusėtas daugybe ryškių apgamų.

Aš niekada nesuprasdavau ir nesuprasiu, kaip į mane gali kas nors žiūrėti. Na, susižavėjimo ir meilės žvilgsniu. Aš visada gatvėje automatiškai atkreipiu dėmesį į žmones, kurie turi ryškius apgamus, tamsias dėmes, ir man jie atrodydavo nepatrauklūs. Dėl šios priežasties nesuprantu, kaip įmanoma į mane rimtai žiūrėti.Tokia mintis mane pasitiko pirmąkart mokykloje, kai visai mielam berniukui kritau į akį, jam buvau kažkokiu nepaaiškinamu būdu graži. Na, bet neilgam.

Todėl dabar suprantu, kodėl tėvai jau nuo mažens stengėsi mane pagražinti. Nė pati nepamenu, kiek kartų (gal 7 ar 8) teko gultis po lazeriu. Vienas kartas trunka tiek, kiek žiemos ar rudens atostogoms (kartu su gijimu). Savaitė džiaugsmo namie su užtrauktomis užuolaidomis be saulės spindulio, nesiplaunant plaukų, veido, kad žaizdos vengtų vandens. Kaip atrodė procedūros? Guliu ant kėdės, kuri man priminė paprastą stomatologinę kėdę, ir staiga gaunu adatą į skruostą. Ašaros pačios paplūsta iš skausmo. Bet tai juk neišvengiami nuskausminamieji, o toliau – lazeris. Jei būčiau užsikimšus nosį, tai būtų tiesiog malonus skruosto kutenimas plunksnele, bet aš jaučiau, kad degu, užuodžiau svylančios mėsos kvapą (tai primena ir paprasto plaukelio nudeginimą, todėl dar ir dabar jaučiu kažkokį de javu, kai netyčia nusisvilinu piršto plaukelį plieskiant degtuką).

Na, tiek tos procedūros. Savaitė su riebalingu tepalu ant žaizdos, ištinusiu veidu žiūrint televizorių, kuriame tematydavau žmones su lygia, aksomine oda. Tiek iškentus, tiek pinigų tėvams išleidus ne ką ir pasiekėme – turiu tik dailią nosį ir šviesesnes dėmes ant viso veido. Nepavyko jiems išpildyti pažado, kad iki mokyklos baigimo turėsi dailų veidelį.

O ją pabaigus, išplaukus į šiek tiek sraunesnius vandenis ir vėl teko daug žmonių pažinti, matyti. Aišku, jie buvo labiau civilizuoti. Tekdavo gūžtis tik parduotuvėse, kai mažas vaikas tempdavo mamai už rankos liepdamas jai atsisukti ir paaiškinti reiškinį ant mano veido. Į tai jau nekreipdavau didesnio dėmesio, tai pasidarė įprasta kaip ir ryte įsispirti į šlepetes ir pėdinti dar užmigusiai praustis. 

Galvojau, lengvai pasitiksiu ir kitą neišvengiamą gyvenimo žingsnį – darbo paieškas. Na na, galvok iš naujo. Jo ieškodama pasijaučiau, kad visą savo gyvenimą augau šiltnamyje, apsaugota nuo nepakenčiamų spindulių – žmonių apkalbų, patyčių, nesiskaitymų su manimi ar atstūmimo. Ir štai sėdint priešais žmogų, kuris arba priims mane į darbą, ar ne, priklausomai nuo to, koks bus įspūdis, atrodo, kad išlendu iš to šiltnamio, kuris nuo nieko manęs nebesaugo. Žmonės juk bijo kitokių žmonių, jiems reikia masės, o ne manęs, nepatikrinto varianto. Tačiau nepaisant to aš labai tikiuosi, kad pagaliau ir aš išsipainiosiu iš savo palaidų plaukų, pridengiančių mano vargą, ir kiti ims mane laikyti normaliu žmogumi.

Dabar man 22-eji. Turiu mylimą vyrą, gražią figūrą, kurią karts nuo karto puoselėju, studijuoju. Na, nedegraduoju. Ir negailiu savęs. Jei jau neturiu kažko gražaus ir negaliu dėl to nieko padaryti, pakeisti gražiu dalyku, galiu padaryti kitką. Jei negundau veidu, sugundau figūra ir savo kulinariniais šedevrais – išeitis rasta. Tik kartais sunku tai įkalti sau į galvą, tada vėl sukyla abejonės ir vėl stoju į kovą prieš save, kurią šiaip ne taip, su pastangomis laimiu. Tomis akimirkomis primenu sau, jog nesvarbu, kas nutiks ar kas ką pasakys, aš esu graži.

*Vardas pakeistas istorijos autorės prašymu.

Patiko Margaritos istorija? Balsuok už ją nuo vasario 15 dienos!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis