Kalba mergina, kuri jautė, jog jos santykiai su vaikinu pradeda griūti…
Emocinis ryšys nebe toks, koks buvo anksčiau.
Vieną akimirką suvokiau, kad visą laiką , kai mes buvome kartu, mūsų nesiejo tikras emocinis ryšys.
Viduje jaučiau, kad kažkas ne taip. Nors iš šalies viskas buvo taip pat – buvome geri draugai, tačiau aistros mūsų santykiuose jau buvo mažai likę… Galbūt šis jausmas man atrodė nelogiškas, todėl jį taip ilgai ignoravau. Mano intuicija praktiškai turėjo garsiai šaukti, kad ją galiausiai išgirsčiau.
Santykiuose stengiausi žengti vis kitą žingsnį, vietoj to, kad siekčiau vis gilesnio lygio.
Lengva santykiuose žengti vis kitą žingsnį – pradėti kartu gyventi, įsigyti šunį ar susižadėti, nes taip elgtis atrodo logiška. Tačiau santykiai nebūtinai turi remtis logine eiga – juk santykiuose reikalingas spontaniškumas, gebėjimas
Net būdama su partneriu jaučiausi vieniša.
Negaliu nė suskaičiuoti, kiek kartų aš tyliai verkdavau prieš miegą, kai mes būdavome kartu. Tiesiog jaučiau, jog jis man šaltas, mus mažai kas sieja, su juo jaučiuose nebe tokia, kaip anksčiau. Tas pojūtis mane nuolatos persekiodavo, todėl jaučiausi tokia vieniša, jog troškau bendravimo su kitais žmonėmis – dažniau susitikdavau su draugais, kolegomis, o vis rečiau su juo. Tarp mūsų beveik nieko nebuvo likę…
